Atnešk man iškalbingą skambią tylą
Šviesios nakties mėnulio pilnaty.
Išgirsiu aš, kaip ašara  suskyla.
Kaip rožės žiedas skleidžiasi nakty.

Išgirsiu tavo pulso tvinksnių aidą,
Širdies plakimą ir mintis slaptas.
Norėsis man tikėt, kad vėl ateisi
Ir būsi čia, šalia, kaip kažkada.

O jei tavęs nebus, kalbės tyla bežadė,
Neištartus žodžius tiesiog rėkte išrėks.
Apglėbsiu tylą tarsi tvirtą medį,
Priglausiu ją prie sužeistos širdies.

Ir bus su ja ne taip baisi vienatvė.
Atrodys, kad tavus žingsnius girdžiu.
Ir ne tokia tuščia bus mūsų gatvė,
Pritvinkusi švenčiausių  paslapčių.