Į širdį saujomis jausmų prižėrėm
Ir danguje įsižiebė daugiau žvaigždžių.
Lankoj laisvi žirgai – su jais mes vėlei,
Net lietui lyjant lekiame svajų.
Per spiečius, dulkes ir audras arimuos
Mums driekėsi liepsnojantys ugnim keliai.
Kur niekas mūsų neatras nurimus
Ir nieks mylėt nelauks vilties eilėj.
Platūs keliai, bet jie kasdien siaurėja,
Žirgai metus peršoka – trumpas laikas tas.
Taip amžinai kartu išliekam vėjy,
Abudu tardami tylias maldas.