Kartais taip noriu bėgti į niekur
Be  tavęs, be savęs, be minčių,
Tiktai bėgti, kaip bėga sekundės,
Į pasaulį, kuriam gyvenu.

Kartais rankos, kai tiesias į dangų,
Ir sušąla, į geliantį stiklą,
Švelniai nori pamiršt, kad yra,
Pabaiga, kai galės ir pakilti.

Kartais glostantis vėjas, kai šalta,
Apkabinęs ir nešantis niekur,
Tau išduoda: gražiausia tyla
Yra ten, kur nemoki girdėti.

Kartais šliaužiantis laiko akmuo,
Tave tempia žemyn, kaip Sizifą,
Čia nėra – kur sustoti, deja,
Čia tik tu pavargsti, kai pamilsti.