Tok buva vasarų kasdienybe
 
Parsirits praitą amžios septintam dešimtmeč unt untro pusė, kėp i kėt tą laiką paauglė par vasars dirbdavo ūkia laukuos. Tė buva Įstras tarybine ūkia trečia skyrios laukininkyste.
Daugiaus tė žaginiuodavam gerokė apdžiūvos šieno. Pirmiaus berniokė su grėbelkom sutraukdava unt vols. Vyrė susidėjė unt karų vežimos priveždava žaginių. Juos po poro padėdava unt žemes. O padėt mokėdava pagal šiena  daugumo, tėp palikdava, kad niekad nebūdava nė par mažė, nė par daug. Mas imdavam nu žemes tuos žagins i statydavam. Reikėdava viena žagine puse ėmt dviem i kito pusė dviem, tad juos tvirtė sunerdava, kad pridėjs nevisai sausa šieną nenugriūtų. Žagine skylas visad būdava iš pietų į šiaurė. Mat jeigu pastatys kitėp, tė šiaurine puse ilgiau džios už pietinė. Žaginiuodava daugiaus moters i paauglė. Sudėt žagin reik mokėt, bele kėp sumets tuoj nugriūtų. Sudėdavam tėp, ka kraunant unt mašins aukštė, kartės vyrė užlipdava unt pilna žaginę i nu ją kraudava, žagins nenugriūdava. Dėt žagins mokėje vis, kė ateidava koks naujs, tė moters paaiškindava, parodydava. Visad mandagė, niekad nieks neužgaulioje, nebare, tik pamokindava. O i vis dirba sąžinigė, man atroda, ka kitėp dirbt nemokėje.
Pirmiaus uždėdava šieno unt visu kampu, pask pildydava vidur, i vėl unt kampu, i vėl vidur. Žaginė būdava gražūs, o  iš paskas eidava da vyrė, jie su ilgom šakėm uždėdava sugrėbts pagrėbsts prieda viršoj, gerė paspausdava, kad ni lietė neparlydava. Pastovėdava kokio savaitė a daugiau i veždava arklinės vežimės į daržins.
Kiek to dien dirbdava paskirstydava į grupels po 4- 6 žmons. Dirbdam prisėsdava pailsėt, susėsdava pri žagine, ilgė nesedėdava, tik bišk. Tuo pač i atsigerdava, gerdava su puodel iš kibira a bidonėle. Gert atnešdava tas, kam arčiaus namų būdava, jeigu ki kad iš tų namu, kur būdava netol nieks nedirbdava, moters nueidava i paprašydava, kad įpiltų. Retė, kad būdava gryns vando, dažniaus būdava pridėt ugienes, bet nedaug, kad nebūtų sald, bu saldžė neatsigers. Kartės būdava įdėt ne uogų, o duonos plutų. Kad būt įdėt namines duonas plutų, neprisimen, matyt nieks nebekepdava, būdava pirktine.
Kėp susėsdava vis ko nors kalbėdava, niekad negirdėjo keikiontės, negirdėjo, kad kas ko apkalbėtų, kad be reikala dejuotų. Kažkėp naujiens ramė pasakydava i viskas, be didelių kalbų i išvedžiojimų. Gal moters, kurias artimiau bendrava i atviriau pasikalbėdava, bet pri visų nebuva madas atviraut a nusišnekėt.  Juokų tė prikrėsdva. Jei kas besedėdams staig imdava snaust, paimdava ilgo smilgo i pamaž braukdava per veido, tas galvodava, kad muse a vabals, pradėdava gintės. O kitiem juoks.
Gerė prisimen vieno pasakojimo. Tad dirbam netol Stanionių kapelių, i pasakoje, kad kažkatro tė vasaro vienas moteres vyrs ryto ėje kel pro tuos kapels, žiūr stov palapine, o jam praainont pro šal iš žagine išlinda užsimiegojės sens. Tam vietiniam svetim nelabė patika, da gaisro sukels, a da ko padars. Js i saka:
A tu čė nakt nakvojė.
Tėp, - tas atsake.Tad tas vietins i praded pasakot būts i nebūts dalyks, kad čė vietinė net temstont, o ko jo tė kalbėt nakt, nein, atsilėnk tų kapų, bu čė vaidenas. Tas svetims tik tilda jį, praša garsė nekalbėt, kad tik žmon nepabustų palapinė su vaikės, kad išsigundė laukės neišlėktų.
Vaidenas a nesivaiden prė tu kapu tad nežinojo, bet kažkėp neram buva. Galvoj, kad suaugė pasakodam įvairs istorjs jaunimo mokina žinojima, perteike sava išmanimo.