Dar niekad man laiškas gėlėm nežydėjo
ir žodžiai nekvipo melu.
Iš rašto į širdį paukšteliai klegėjo,
dar saulei nebuvo vėlu.
 
Aš aiškiai jutau tavo meilės pilnumą –
lakštingalos suokė šiluos.
Karti abejonė išnyko kaip dūmas,
pavasario kvapas myluos,
 
tavęs kol nėra. Žodžiai skverbėsi, ūžė –
plazda širdy drebulė.
Jame parašei, kad ateina gegužis
ir greit sužaliuos viduje.
 
Lyg išgąstis dingo – laiškai netikėti,
rašai – mes išliksim abu.
Nors temsta ir byra žvaigždynai į rėtį,
sakai – abejonių nebus.