Štai kada tu tapai mano nuodėme,
Kai panūdau ne būt, bet išeiti,
Bejėgystė kai kūną apnuodijo,
Kai atidaviau dvasinį kraitį,
Kai išblausėjo liepsnos ir kibirkštys,
Kada siekiai delne susiraitė,
Praeity kada mintys jau pririštos,
Kada apskaitos vyskta be skaičių,
Kai žvakigalis — vaško balutė,
Pranašingai pradėjusi stingti,
Be tavęs negaliu kada būti
Nei gyva, nei stipri, nei laiminga,
Štai tada tu tapai mano nuodėme,
Maldose kai prašiau vieno — mirti,
Kai ir dienos, ir naktys vienodos,
Leidžiu joms išvarvėti tarp pirštų
Ir nei vienas raumuo nebesukruta,
Kad išlikčiau, gyvenčiau, tikėčiau.
Tada smėlis mane visą sugeria,
Ir apdangsto svyruojančiais kiečiais.