Užgesino rytuos vėjas ryškiai liepsnojusį dangų,
Virš ražienų pilkų padūmavusi markstos diena.
Gervės riksmas raiste it pavasario gimdymo stangos,
Kai suklūsta visi patirties paslapties nežiną.

Žirginiai prasegti kaip ir įsauly skrandos karšinčių,
Nuo sapnuotų darbų išrasojo palaukėj akmuo.
Už savaitės kitos šio peizažo tikrai nepažinsi,
Kai šaka, dar nuoga, vėliavėlėm šilkinėm mojuos.

Ko prisnūdai? Krutėk, reikia ruoštis vestuvėms, krikštynoms,
Nes visi pašaliai užsikimšo didingais planais.
Kaip gerai, kad laiku vėjas liepsną rytuos užgesino —
Kol atvėso kakta žirginiais glamonėta laibais...