sieloj krykščia žuvėdra jaunutė
laiko klostėj gilioj pasiklydus
tiktai tiek kiek nelemta žinoti
vien tik brydės ir brydės ir brydės
deda kliūtis nugriūvantys tiltai
rodos mudviejų upė užstrigo
ir nemokam atrodo pakilti
kai suspaudžia siaurėjančios ribos
taip suskausta išvaromas vakaras
ima lyti po raidę po žodį
kai rytai rodos raustančios sakuros
tik ryji aromatą jų godžiai
net nereikia priminti jų skonio
net nereikia daugiau pamatyti
tik iš naujo kartojies kartojies
kol prakalbini nokstantį rytą
bet vis tiek juk smagu iki kaklo
įsibridus į upę  panirti
bando šviesą įkvėpt mūsų akys
taip akimirkas skubam pažinti