Nesiveli galugerklyje medumi ant lūpų salęs,
Nesutrupi, nelūši, tik sutirpsi.
Kaip atkakliai iš po akmens ištrūko ūglių viltys žalios,
Anei įtempti raumenų, nei pirkti —
Tu dovana gražiausia margame būties krepšelyje —
Išmatavai, kiek kraujyje sulos.
Kas vienį tobulą dabar per pusę skelia?
Kas viską gavęs prašo dar dulkelę duot?
Žinojau, kad mus skirs, kad plėšys, kad sužeis, kad virkdys,
Tačiau tai mažmožis prieš galimybę jaust.
Per skruostą vinguriuoja takas bėgai kur ištirpęs,
Kur aš bekrintantį tave nuo smakro pagavau.
Jauti, kaip rąžosi laše išbrinkus dulkė?
Tai tu ir aš pavasariuos visuos.
Ištrūkęs iš galugerklio giesme sparnuota ulbi,
Išsprūsti vėliavoje lapo plevėsuot.