Tą rudenį ilgai buvo sausas ir gražus oras. Rytais laukus nubalindavo stiprokos šalnos, o dienomis skaisti saulė sušildydavo laukus taip, kad galėjai darbuotis trumparankoviu drabužėliu, nors jau buvo spalio galas. Rudenį mokyklos bendrabutyje apsigyvenau nuo pat pirmos dienos, kai tik pradėjo jis veikti. Labai nenorėjau būt paskirta į kokį kitą kambarį, kur dar ir vėliau likdavo laisvų vietų, o ne į tą, kur pati norėjau. Taip mes pačios pasirinkom, kas su kuo norėjom gyventi ištisą žiemą. Jau buvom susigyvenusios visos iš vienos pusės gretimų kaimų, tad ir savaitgaliais namo eidavom kartu. Taip su trimis seserimis: Stase, Augute ir Kazyte, jų pussesere Irena ir jų kaimyne Vale gyvenom viename kambaryje. Kadangi norinčių bendrabuty gyventi buvo daug, tai mūsų kambary lovas teko sustumti po dvi ir taip sutaupius vietos dar apsigyveno dvi mergaitės. Dar viena Irena ir Vida. Vida laikėsi nuošaliai, su visomis gerai sutarė, bet artimiau nė su viena nebendravo. O su Irena greit ir artimai susidraugavau. Tapom tokios artimos, kad viena kitą vadinom sesėm. Kadangi kambary gyveno dvi Irenos, tai vyresnę vadinom Irena, o jaunesnę Irute. Stasė, aš ir Irena buvom vienmetės, ne, aš buvau vis tik vyresnė, nes dėl ligos likau klasėj antrus metus, ir ėjom į vieną klasę. Ir vėl turiu save tikslinti. Ne taip. Mes ėjom į vieną klasę skaičiumi. O raidėmis visos į skirtingas. Aš ėjau į „a“ klasę, Irena į „b“, o Stasė į „c“. Mokykloj buvo daug mokinių ir kiekvienos klasės buvo po tris raides. Pamokos tais metais vykdavo dviem pamainomis. Buvo skubiai statomas mokyklos priestatas ir sporto salė. Pavasariop jau persikėlėm į naujas klases ir pamokos vėl visiems vyko iš ryto. Tik sporto salė buvo baigta sekančiais mokslo metais.  

Ėjo gražios, saulėtos rudens dienos. Šeštadieniais po pamokų skubiai atlikdavom būtinus bendrabučio darbus, susikraudavom murzinus savo drabužėlius, sunešiotus per savaitę, kelias knygas ir sąsiuvinius, reikalingus pasiruošti pirmadienio pamokoms, tuščius stiklainiukus ir lėkdavom namo. Pirmadienio rytais nešuliai būdavo žymiai sunkesni nei šeštadieniais, nes stiklainiukai būdavo pilni grietinės, raugintų agurkų ar uogienės. O dar šalia jų nuguldavo ir rūkytos mėsos ar lašinių gabalėlis, mamos iškepto skanaus pyrago šmotelis. Iš tolimesnių vietovių vaikai į bendrabutį susirinkdavo jau sekmadienio vakare. Aš niekada bendrabutin negrįždavau sekmadienį. Ir gyvenau ne taip jau toli. Tik šeši kilometrai mane skyrė nuo mokyklos. Stasei su sesėm reikėjo kulniuoti vos ne devynis kilometrus. Jų kaimynei Valei devynis su puse. Buvo ir tokių, kuriems mokykla buvo už dvylikos kilometrų. Žiemos metu šeštadieniais jie namus pasiekdavo jau grynoj tamsoj, kelią nušviečiant dangaus žvaigždėms.                                                                      

Pirmadieniais dar tamsoj palikdavau namus, kad laiku spėčiau į pamokas. Išeinu pro duris, palydima tėčio ir mamos. Mama dar kartą perklausia, ar pasiėmiau tą ir aną. Ar nieko nepamiršau. Tėtis per kiemą paneša mano tašę iki lauko kelelio. Tada perduoda ją man, be žodžių spusteli man petį ir apsisukęs grįžta trobon. Iškart paeinu kelis žingsnius, kol tėvo figūra ištirpsta tamsoj, ir stoviu. Laukiu, kol tamsiam namo siluete sušvis praveriamų durų tarpas, prarydamas jaukion šilumon sugrįžusį tėtį. Tada nuryju gerklėn pakilusį dygliuotą kamuolį ir žingsniuoju tolyn... Pro šalį prašlama drebulynas, drebėdamas keliais užsilikusiais lapeliais. Rytuose prieš akis ima boluoti dangaus pakraštėlis. Einu į rytus, į saulę, į mokslą, į gyvenimą, į ateitį. Nesigręžioju į vakarus, kur liko jaukūs namai, mylimi tėvai, gaubiami tamsaus vakarų dangaus. Nesigręžioju, nes bijau tamsos. Rodos, ten, už nugaros visa armija slenka  pabaisų, iššiepusių dantis, išskėtusių aštrius nagus, taip ir tykančių pagriebti mane, jei tik žvilgtelsiu per petį, jei tik  truputėlį grįžtelsiu, jei tik nusuksiu žvilgsnį nuo šviesėjančio rytmetinio dangaus. Pražingsniuoju artimiausio kanalo tiltelį. Prieky dar keli pagriovio alksniai ir prasidės atviros pievos. Po kojom grikši šalnos ledukai. Nuo alksnio atsikabina vėlyvas sustingęs lapas ir nušlama žemėn. Krūpteliu, nors žinau, kad tai tik lapas. Per nugarą nubėga šiurpuliukai. Paspartinu žingsnį. Greičiau, greičiau į atvirą vietą. Tolyn nuo bauginančių vaidinių, arčiau šviesėjančio dangaus. Darosi karšta, rankas nusveria nešuliai. Sustoti, atsikvėpti bijau. Sukandu dantis ir žengiu, žengiu. Jau netoli centrinė kolūkio gyvenvietė, per ją neisiu. Pasuku per sodus, trumpinu kelią. Žvelgiu į obelų vainikus, išsiskiriančius iš šviesėjančio dangaus, ar netupi ten kur nors lūšis? Iš kur ji čia jauname sode? Sugėdinu save. Jau žymiai šviesiau. Gerai  matosi žolės kupstai po obelimis ir keli nukritę obuoliai. Stabteliu, porą įsidedu kišenėn. Šiek tiek pailsinu rankas ir vėl keliauju. Priekyje koplytėlė su keletu senų kapelių, aptverta aukšta mūrine tvora. Šiuo metu ji nebaisi, nes jau gerokai prašvitę. Žiemą baisi, paslaptinga. Dar toliau  vienoj kelio pusėj puskilometrį stūkso tankus krūmynas, grasinantis praeiviams savo slėpiningais garsais. Tai mano savaitinių kelionių mokyklon baubai, keliantys man nepaaiškinamą siaubą, šiurpinantys odą ir verčiantys kuo greičiau juos pralėkti, o pasiekus miestelio prieigas lengviau su džiaugsmu atsikvėpti: laimingai prasmukau!!! Būdama penktokė, kiekvieną rytą pergyvendavau tą siaubą. Kiekvieną rytą bėgdavau pro juos kiek įkabindama, išpilta šalto prakaito, nuo menkiausio garso iš baimės stingstančia širdimi. Prie pirmųjų miestelio namų nosį pakutena dūmų kvapas. Ties vienais kiemais dūmai  kvepia medžiu, ties kitais dvokteli  akmens anglimi, dar  ties kitais slogiai spaudžia degančių durpių dvoku. Pereinu upelės Virvytės tiltą, kopiu kalnan. Jau visai aušta. Rausvuoja  pusė dangaus. Bus graži, saulėta diena.
Gęsta miestelio gatvių žibintai, kai praveriu bendrabučio duris. Mane pasitinka šilti draugių glėbiai ir mielos šypsenos. Ilsinu, nešulių nutemptas rankas, pasakoju savaitgalio nuotykius ir klausaus kitų pasakojimų. Persirengiu ir susikrovus reikalingas knygas – mokyklon. Išgaruoja rytmečio kelionės baimės, prasideda mokslo rūpesčiai ir bendrabučio linksmybės.
O linksmybės būna įvairios. Pirmadieniais dažniausiai būdavo saviveikliniai bendrabučio kambarių pasirodymai. Savarankiškai paruošdavom trumpučius vaidinimus pagal spaudos anekdotus. Parodijuojančius vaizdelius. Mokantys groti vaikai armonika ar akordeonus akompanuodavo dainuojantiems ar šokantiems. Po vakarienės vienam kambary būdavo sustumdomos eilėmis lovos – tai būdavo sėdimos vietos žiūrovams. Susidariusioje ertmėje ant ištemptų virvučių sukabindavom paklodes ir – scena. Vaidinimus būtinai stebėdavo ir abi bendrabučio auklėtojos, kartais ir naktinė auklytė. Kai kambarį paruošdavome vaidinimui, sukviesdavome visus bendrabučio gyventojus, susodindavome ant lovų ir... prasidėdavo... Gerą valandą aidėdavo plojimai, juokas ir susižavėjimo šūksniai. Kiekvieno kambario gyventojai nerdavosi iš kailio, kad kuo įmantriau, geriau pasiruošus už kitus. Kartais paruošdavom savos kūrybos ilgesnį vaidinimą, tada eidavom mokyklos salėn, kur buvo tikra scena. Kambariuos sugalvodavom įvairiausių šposų žiūrovams. Kartą kerštaudami kitam kambariui, lovon įklojom lėkštutes su vandeniu. Ir ant tos lovos susodinom nieko neįtarančius ano kambario vaikus. Aišku, jie tuoj pat pakilo šlapiais užpakaliais, o visiems kitiems skanaus juoko! Auklėtojos už tokius nekaltus juokelius nepykdavo. Po vaidinimų visi tvarkydavomės, prausdavomės ir eidavome gulti. Lovose dar ilgai pusbalsiu aptarinėdavome artistų pasirodymus ir planuodavome savo kambario būsimą pasirodymą.

Pirmam aukšte apsigyveno tyli mergaitė su ramentais. Jai buvo operuota koja. Sunkiai gijo. Visą  pusmetį ramstėsi lazdomis ir nešiojo specialius batus. Jinai mane labai traukė, bet vis niekaip neišdrįsdavau jos užkalbinti. Jinai kartais grodavo akordeonu. Tada visas bendrabutis nuščiūdavo ir klausydavo. O kartą uždainavo. Tai buvo nuostabu.  Bet dainavo tik kartą. Per savo kambario pirmadienį. Sekantį kartą ją dainuojant išgirdau gal po trejų metų. Jau baigiamojoje klasėj. Jinai buvo mūsų kambariokės Augutės klasiokė.         Vienuoliktokai po pamokų ruošos naktinės auklės kambaryje ilgai kalbėdavosi. Mus, mažiukus, mandagiai išprašydavo laukan arba paprasčiausiai ignoruodavo. Na, o mes sėdėdavom kamputy tyliai, kaip pelytės po šluota ir gaudyte gaudydavom kiekvieną jų žodį. O kalbėdavosi jie apie viską: apie savo šeimas, apie mokytojus, apie draugus, šokius, bendrus pažįstamus, miestelio naujienas ir apie politiką. Klausydavomės ir stebėdavomės, kokie jie suaugę ir protingi. Koridoriuje pagarbiai užleisdavome jiems kelią, nusekdami susižavėjusiais žvilgsniais.

O kartą dešimtokė Virga iškrėtė tokį pokštą auklėtojai!.. Ji buvo stamboka, apkūni mergina. Prieš kelias dienas į bendrabutį pirmokėlė Vida atsinešė  verkiančią lėlę – savo gimtadienio dovaną. Tada  Virga ir sumąstė.
Pavalgę pietus, visi išsiskirstė po savo kambarius trumpai atokvėpio valandėlei, per kurią reikėjo susitvarkyti kambarius ir pasiruošti pamokų ruošai, kuri vykdavo mokyklos pusrūsio klasėje. Tuo metu bendrabučio auklėtoja pereidavo visus kambarius, pasikalbėdavo su vaikais, išklausydavo jų bėdas ir džiaugsmus. Ką paguosdavo, ką pabardavo, o kam ir patardavo.
Virga apsivilko naktinius marškinius, į paklodę suvyniojo verkiančią Vidutės lėlę, kuri paversta ant šono prikimusiai šaukdavo lyg naujagimis vaikelis: kve-kve-kve... ir atsigulė. Užsiklojo antklode. Bet gulint buvo nepatogu vartyti lėlę, kad ji verktų. Tada Virga atsisėdo, kelius prisidengė antklode, lėlę laikė glėbyje prisispaudusi prie krūtinės. Dabar lėlė verkė vos krustelėjus. Virgos basos pėdos bejėgiškai styrojo virš lovos krašto ir tai mums atrodė be galo juokinga.  Viena tapkė mėtėsi prie spintelės, kita susigėdusi žvelgė iš palovio. Mes, jaunesnės mergaitės, susigrūdom apie spintelę prie lango ir apsimetėm, kad skaitom žurnalą „Moksleivis“.
Prasiveria durys, įeina auklėtoja. Iškart jos žvilgsnis sustoja ties Virga.
– Sergi? – meta klausimą. Virga kresteli lėlę: kve-kve-kve-kve...
Auklėtojos akys plečiasi, plečiasi. Jos nugara prisiglaudžia prie ką tik pakurtos krosnies sienelės, kojos linksta, nebelaiko kūno, galva nusvyra ant peties... auklėtoja griūna ant grindų. Virga meta lėlę šalin ir pirmoji parpuola ant kelių prie auklėtojos.
– Vandens! – šaukia.
Mes griebiam grafiną, stiklinę, tiesiam Virgai. Toji pila vandenį ant savo naktinių marškinių padelkų, jom šluosto auklėtojos veidą. Susigriebusi prašo paduoti rankšluostį. Drėkina, spaudžia prie kaktos. Atsagsto paltą, palaidinukę, tapšnoja per skruostus. Kai auklėtoja atmerkia akis, Virga, parkritusi kniūbsčia šalia, apsikabina ją ir garsiai pravirksta. Auklėtoja kelia ranką, glosto Virgos plaukus, pečius. Per jos veidą ritasi ašaros, o lūpose žaidžia šypsnys. Virga pakelia galvą, peržvelgia mus, mažes, susispietusias aplink, ir be garso, vien lūpomis paliepia mums išeiti. Mes suprantam ir, pasiėmusios kuprines, tyliai paskui save uždarom duris. Jaučiamės bjauriai. Lyg ne Virga, o mes būtumėm taip netikusiai pajuokavusios.