Mediniu šaukštu iš spatkelią kabinu aš abalienį.
Ažsigeriu ką tik pamelžtu,  šiultu pienu.
Atšlaimi vaikštą liūdnas laikas galadienis.
Ir rumstąs liūdesys unt gryčias sienas.
 
A abaliai visi sanai sodi iškritį.
Ir abeląs šaka bežydžia tiktai viena.
Da vis bandau tų gijų ilgesią nuvytia,
Tik mintys sunkiąs gula unt blakstienų.
 
Mamąs austan abrūsan insidėsiu
Žiupsnelį žalių rūtų ir mėtelių kvapą.
Ažmiršta šulnią svirtis kabaldžiuoja sau pavėsy.
Ušėtkas pėrdžiūvįs paliktas saulaj kepa.
 
Ir preš kelionį da trumpam prisėsiu.
Vaiduokliai sutemų pakampiuos jama dygtią.
Ažvėrusi duris – aš kožnu kart ilgėsiuos.
Kas pasakys, keip man tų sapulį paliktią.