Danguje skrendant paukščiai klegėjo –
Po žiemos jie sugrįžo namo.
Ta naktis buvo siųsta lyg vėjo,
Tad ėjau įsitikinti tuo.
 
Aš su paukščiais norėjau aidėti
Mėnesienoj šalia prie versmių.
Tu tik vienas tūnojai kamputy
Be atodūsių meilės kilnių.
 
Meilė šoko kaip pasakų fėja,
Siuntė bučinį pilną aistros.
Mano jausmas ir dainą sudėjo,
Kaip dangus mums žvaigždyną sijos.
 
Bet mintis paukščiais pelkėje kilo,
Kad nesu tau platybės gėlių.
Ir tik saulė beauštant virš šilo
Man ištars tyliai tyliai – niūru.
 
Siluetas šešėliu nutolo –
Pilkuma tolių tolin nuneš.
Tai nebuvo žuvėdros virš molo
Ir ne jūra raudojo, o aš.