Vėl šalpusniai staipos pakrantėj,
Putinai lyg kažko lūkuriuoja.
Į Šešupę subridusios valtys
Vėl pavasariui kojas mazgoja.

Kaip kasmet — jis tas pats ir vis kitas,
Toks vienintelis, artimas, savas...
Kiek jų buvo? Visi neužtrukę
Laiko luotais kažkur nubangavo.

Ne visi! Vėl pavasaris naujas
Apkabina ir nepaleidžia...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Į Šešupę subridusios mintys
Kaip antelės krykštauja, žaidžia.