Kai ištirpdei abejones tarsi pusnis,
Esybė mano lyg vaga derlinga atsivėrė
Ir šiepėsi saulėtekiai vis drovesni, vis džiugesni,
O aš nurimdavau tavų versmių prigėrus,
O aš brinkau kaip brinksta pumpurai,
Kai jie išauga gležną savo odą
Ir slopo proto balsas: ką darai?
Susipratau — mes šakos Rojaus sodo...
Glamonių pūkas iš įdiržusių delnų,
Ekstazės giesmės gerklėje užstrigo,
Namai šventi ir aš juos branginu —
Čia mes abu karaliai be skatiko,
Nes jausmo neperki, jį gauni dovanai,
O jis kaip medis auga, žydi, dera.
Tiktai patyręs tirpsmą sužinai —
Esi ir ledas, ir vanduo, ir garas...
Mes nutekėjome lyg du maži lašai,
Išjudinantys nederlingas smiltis.
Nėra gilu, nėra platu, nėra mažai,
Tereikia jaust pavasarį — pamilti.