Ne vėjas padvelkė, tai laukas atsiduso
Prieš ausdamas rūbus žalių šilkų —
Teks traukti daigą iš kiekvieno lukšto,
Nes baigias dienos marškinių šiltų.

Lašai lietaus ražieną seną trina —
Lai bus erdviau, kai gyvastis užplūs,
Ir jau sapnuoja laukas tirštą pienių vyną
Bei švento Petro pabertus raktus.

Snūdi tyla giedojimu suplyšo,
Tarsi šypsodamies pravipo žirginiai,
Sukruto šakos nors dar nuogos miško —
Prie horizonto saulę teks aukštyn paleist,

O spinduliai lyg staklėse koks stebuklingas pluoštas
Į būtį riš ir jaunus, ir senus.
Ne, tai ne vėjas visą dieną ošė —
Prieš darbus laukas turi atsidust.