Man sakai – gražus dangus,
Aš tau sakau – man liūdna.
Pakelk akis – tik tu, brangusis,
Nešiesi jausmą drungną.
Debesys viršum galvos
Tartum varpais man žvanga.
Dar vis tikiu, kad nors vos vos
Užversi žiemai langą.
Žemė svaigsta pumpurais,
Ak, gražus pavasaris.
Užgoši vėl melais puriais –
Neša vėjas ašaras.
Tu banga lėta leki –
Sakai – žiūrėk į dangų.
Suspindi nerimas aky –
Nujauti kąsnį sprangų.
Taip kartu ir atskirai –
Išseko mano jėgos.
Nubudo netgi aviliai,
Kai neviltis pabėgo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-03-10 20:45:36
Toks mielai valiūkiškas. :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-03-08 23:30:00
Yra gražių vaizdinių, metaforų, tekstas dainingas, bet kažko trūksta...
Turėčiau patarimą: ne visad ta liepiamoji nuosaka praturtina poeziją.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-08 23:03:38
Viltenei neviltis pabėgo. :) Trečiam posme antra ir ketvirta strofos iškrenta iš konteksto, nes kirčiai nuvažiavę, jei lyginsim su visu eilėraščiu. Kita vertus gaunasi lyg koks priedainis. Ir apskritai man lyg daina.