5. Patės ė vīrā
 
Monāsis, omžėnatėlsi, liuob sakītė:
 
– Kas nekaitie muotrėškā – ana vėsomet gal. Vo vīrėšks, matā, ne vėsomet tegalīs… Vo muotrėška, ana bīkomet gal… Anuos kiaurīnelė vėsomet īr atdara…
Vo muotrėškuoms tonkē vėn atruoda jau ontrēp. Aš jau anam liuobo sakītė, kas nekaitie muotrėškuoms, ka tėi vīrėškā nieka nebgal… Vo tas komet, komet – tik ont omžiaus gala, teatēt. Muotrėška lig tuo laika ė nospruogtė gal. Tonkē vėn tas vīru galiejėms ė par akis, ė par vėsor ėšlend. Jau monāsis ostaunē bova be pruota karšts. Jau vėsomet – ė dėina, ė nakti. A žėnā, ka mon bova prastā vėstėik. Dėina so vākās, vo nakti tori ožsėjimtė so anou… Ka ė trumpa ta naktės, vės tėik anam liuob reikietė puora kartu. Mon ė akis pabals… Po pėrmuojė karta jau atsėgauni, jau taisās mėgtė, vo ons sau viel grabal grabal, grabal. grabal… “Vo, Viešpatie Švėnčiausis,– mėslīsio,– svieta pabaiga…” Vės tėik tas īr negerā. Jog žmuogos palėikti tėik ėšvargės, ka ni ožmėgtė nebgali. Vo jog žmugos golas pasėlsietė, bet tam nebier laika. Atsėkielos lauk dėinuos darbs, vākā ė vėsks kėtkas…
            Ka vedo kou tik bovuov apsėžanėjosio, a žėna, ka ė dėinuos laikė ons mon nedous ramībės. Aš vėrtovie darbousious, vėrsio kou nuors, plausio drabužius. Vākāli ons tik priēs, apsėkabins, pasėsmaukiuos, jau, matā, anam ė vėrst ėš kielniu laukuonās… Ė tojau pat:
– Adelė, a nētau bėški i luova?
Noj… Jog neatsėkalbėniesi. Tojau pat palėks nekontėns ė sakīs:
– Vo ta kam aš žanėjaus? Jė to negali, aš ēto pri kėtū…
            Vo, matā, kāp mon bova…
Ė toriejē, nuori, a nenuori, tuo luovuo raitītėis tēp, kāp jau anam ka rēk…
Aš ė sakau, ka tėms vīrams nikokė pruota nier… Ka jaunas panelės nomanīto, kas anū lauk po žanību, ni vėina neskobieto lėptė i tus pīragus. Nedouk, Dėivė…