Ar tu žinai, kiek gražių eilėraščių tavyje gyvena?
Jonas Mačiukevičius
Neparašiau eilėraščio – tingėjau,
Gal žodžių neradau, ar tai svarbu?
Atsiguliau ant drėgno žemės kūno
Ir užsiklojau medžių ošimu.
Laukiau pavasario, kuris trupėjo,
Užberdamas žaizdas, kaip nekenčiu,
Ar jis pabūgo šalto mano skausmo
Ir lūkuriuoja šiltesnių akių?
Galvojau vis, kaip jausčiausi sutryptas
Kietų, bejausmių traktoriaus vikšrų,
Kurie žaloja, drasko žemės kūną,
Arimus liedami tamsiu krauju.
Neparašiau eilėraščio – sušalo:
Troškimai virto balzganu ledu,
O aš nuryju darganotą dilgsnį,
Užgerdamas niūriu: aš dar einu.
Ir taip kasmet neparašau eilėraščio,
Įsigeriu į švelnią žemės odą,
Vėliau stiebiuos aukštyn nauju daigu;
Neparašau eilėraščio – nemoku?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-09-30 22:17:17
Jausminga, išgyventa, taip paprastai, bet kartu ir ne. Patiko. Ir kiek priminė Radausko "Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po medžiu akacijos baltos". Lygiagretus gulėjimas ant drėgno žemės kūno.
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2006-09-30 20:10:16
Puiki eilutė: užsiklojau medžių ošimu.
Gera mintis parašyti eilėraštį apie tai, kad eilėraštis sušalo... :)
Vartotojas (-a): Vilku_Mocia
Sukurta: 2006-09-30 19:33:58
O kol šio komentaro neperskaičiau-klaidos nemačiau...savaime akivaizdu buvo;)