Karščiuoju. Mintys nerišliais punktyrais.
Tragizmas kūno — jis nualintas pilietiniam kare.
Kūneliai kraujo kaunasi tarsi ryžtingi vyrai,
Nei dieną anei naktį nebetausodami savęs.

Laikykitės, vyručiai, jau pagalba skuba.
Karštos arbatos virusams į jų plėšrius dantis.
Puodelis kitas, bet iš troškulio sutrūkinėję lūpos
Ir purto kūną gal kova, gal nevalingas šaltkrėtys.

Šliaužiu į sapno apkasus, čia pratūnosiu mūšį,
Nes kas pasauly dedasi, dabar neįdomu.
Taip dar nebuvo, kad jėgų pritrūkčiau,
Tad pralaimėti virusui tikrai neketinu.

Diena kita, ir aršios kovos baigsis,
Vėl guls rietimai dailiai nuaustų minčių,
O miegas (kiek patyriau) pats geriausias vaistas
Nuo dvasinių ir kūniškų kančių.