O pagydykit, žodžiai, man širdį,
kur žiojėja žaizda atvira.
Graikai sakė, kad šaudo Erotas,
lengvabūdiškai barsto strėles...

Ir viena jų tikrai man pataikė,
jau pažįstu — ne pirmąsyk.
Lyg nuodai, lyg kartėlis smelkias,
lyg nemeilė — pikta angis...

Aš žinau, aš žinau, netyčia
mane sužeidė tavo tyla...
Ir suprasti sunku, ką reiškia,
tavo draugiška šypsena.

Ir žengiu, ir bijau žingsnį žengti,
tarsi paukštį tave išbaidyt,
kad erelio sparnais pakilęs
neišnyktumei vienąsyk.

Mes abu su tavim mylim laisvę,
mintam duona vienatvės skalsos,
tik sapnuos kai kada pasirodo
stebuklas glamonės jaukios.