Šį rytmetį jausmai sušildyti ir sotūs
Nesiveržia ištrūkt kur nors toli.
Į tašką nesamą lyg užkerėta spoksau
Ir gaudau krinkančias minčių dalis.

Nelyg pajutus kokį vėją šaltą
Užsidarau ir kiūtau savyje.
Kam narstyt praeitį? Tuščiais malūnais malti...
O ateitis? Kas žino apie ją?

Aplinkui slankioja drumstų sapnų likučiai,
Už lango švinta blunkantis dangus,
Bet man tas pats, koks šiandien vėjas pučia —
Kol niekur nejudu, ar bus jis palankus?

Sunkus atodūsis...Gal siela jau pakirdo?
Ak, taip, buitis... Rikiuojasi darbai.
Dabar jie stumdosi, kuris jų būsiąs pirmas.
Štai arbata. Valio! Išvadavai.

Ir viskas grįžta, kas pasklidę buvo,
Nes mano šypsena ir mintys — į tave.
Geismai, troškimai, alkis gaivališko būdo,
Jie tarsi potvynis duris, vartus išneš,

O aš plačiai praskleisiu savo glėbį
Lyg būtų spindulio tai praverti lukštai.
Jausmai many it rojaus paukščiai gieda.
Tu ne pažadinai mane — atgaivinai.