2. Atlaidū dėina
 
            Vakar par atlaidus bova ė ta mona sesou Barbelė, ė posseserė Muonika. Bovuom vėsas trīs. Tad par tou līto ont kapās sopouliem vėsas ont tuo pāukštėnėma, kor vakar sakė  pamuokslus. Matā, īr šiuoks tuoks stuogielis ė nebėparmerkė. Ė sakuom, tėn atsėstuojosės:
– Dabā mes laikīsem pamaldas, būsem konėgās... Jog īr tuokiu vėitu, kor muotrėškas laika pamaldas. Aš ė joukous:
 
– No, kāp če kėtēp ė begal būtė?..
Tik aš vėina parasuodninka tebovau pasėjiemusi, no ė trims po vėino – nieks nebūtom bovės... Smarkē lėjė. Mes par tou līto ė parbovuom tėn. Pas jūsa tievū kapa nebatejau. Matā, ė če, ė če, ė dar če... Nebspiejau. Sosėtėkau Barbelė. Jė, jė sotėkau... Ė anuos doktie bova, ė pas tou mūsa doubė mes dėdlē ėlgā ožtrokuom... Anuos vīra, Petrė, nebova, saka esous tēp jau nebgalīs... Barbelė saka:
– Rēk sosėtėktė Angelė, rasintās vaistū atvežė... Jog jau ons īr paskotėniesis ėš tuos lėzda. Ė ons jog kiaurā netor svēkatas. Ta Barbelė īr čīstā nosėbaigosi... Liuob būtė tēp bėški raškažnesnė. Če pavasari bovau novažiavusi, bova raškažnesnė. Vo, tēp jau ana vėn goudās ė apsėkriuok. Jerumarėjė, vargšē, ė ta kuojė anā dar tebskaud.
Vo anou dėina kažkor ējosi ė dar bėški a pasėsokusi, a pasprūdosi, a kou tėn... Ė par vėsa nakti tėik skaudiejė, ka ėšbova akiū nesodiejusi... Darbā dėdėlė, vo ons pats nieka nepaded – anam ė tas skaud, ė tas skaud, ė skausmams gala nier... Vėsa omžio ons biedavuojies ė biedavuojies. Vo dabā jouka tėn ė nebier. Ė i atlaidus jau nebvažiava, saka, tonkē rēk lauko ētė... No, vo če jog pamėslėjės, neėšsėlaukiniesi, vėsor žmuonis... Ė vedvė so Barbelė belėkuov tik dvė sesėris. Ta vėina jau īr mėrosi.
Ė, ka pamėslėjo, ta Barbelē vėsa laika bova sunkē ė sunkē. Ana saka:
– Mona vīrs ne pijuoks, bet vės tėik niekam nederiejė.
Anā ons mėnkā kamė teliuob pridortė. Ana vėina ė vėina. Ė vėsa omžio dėrba, kāp arklīs. Ėš kor ana tėik sīluos galiejė torietė? Jog paveizietė tuoki mėnka tebova. Noj, kas tėn īr, kāp pėpėrtrėnelė... Ons kiaurā negalīs ė negalīs. Ė vėn tēp ė tēp, ė to, ka mondros esi, padarīk, ka būtom kėtēp.
Kėta karta anoudo liuob važioutė i pelkės kastė velienū. Ana no rīta atsėkels, vo ons palėks begolis. Atsėkels, ėšvažious ana so arklio i tou pelkė ė lig posrītės parsėveš po do vežėmo velienu. Iēs paveizietė i truoba, vo ons da tebgol. Ons kiaurā sergous ė sergous, Jezosmarėjė. Ė kāp rēk tā muotrėškā vėinā besoktėis, aš nebsopronto. Ė ons jog nebova ne pėjuoks, ne kuokė aiškē matuomo lėgo sergous, bet vėstėik pat ūkie vīra tēp ė nebova.
Pasėveizietė ons nimaž neatruodė, ka būtom lėguons. Ka kartās tėn liuobo novažioutė, ons sied sau truobuo, kāp kuoks rauduonėkis – svēkiausis žmuogos. Ka jau žmuogos golietom luovuo atsėgolės, kuoks negalis, pavargės... Ne, tēp nebūs. Ta Barbelė jau sotaisa kiauliems, paded viedrus vėrtovie. Ons toukart atsėkel ėš luovas, pasėroužou, nosėžiuovau, noneš tou jiedala, ėšpėl, parēt i truoba ė viel bimpt ont šuona. Luova anam jau ni žėima, ni vasara neatšala. No, vo Barbelē atsėgoltė nikomet nier laika. Ė ana par vėsa omžio niekor negaliejė ėšētė. A veselė būs, a krėkštīnas, a kas kėts. Jog jē negali gertė, negerk. Vo vėstėik, ka jau kas pavadėn, to gali dalīvautė. Vo jē kartās ėšvažious ana vėina, ta ka parsėras, ons sau kelės dėinas so tou Barbelė nebrokousės... Kāp to vėina, aregi, gali karstītėis po kuokės veselės, kuoks jau dėdlis rēkals tau tėn jau īr būtė. Ajerau to mona, nebova tuokė rėktinga tuo sotarėma, ė vėsks. Vo ana tuoki jauna apsėžanėjė, ana tėik dā nuoriejė tū ėšeigu. No, vo matā, apsėžanėjos nieks nebėšejė, ė vėsks... Dabā jau ons īr sienis, bet, ka ė jauns bova, bova tas pats. Anoudom nieks nesopėrša, vėns ontra atraduos pačiodo. Prikėba kāp šlaps laps pėrtie pri ožpakalė... Bet diel tuo sava gīvenėma ta Barbelė, veiziek, kamė tīlē apsėašaruos ė apsėašaruos. Vo kas kėts muotrėškā ė belėikt?