Santrauka:

Šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė.

    Kāp kuožna rīta, tēp ė šėndėina ėš mėiga pažadėna  šėlta saulės ronkēlė. Atsargē, ka neišgousdintom, pagluostė luova balta ė minkšta puodėška. Paskiau  ė mona  dar nesošokoutus plaukus, katrėi tuokė pat gelsvoma kāp ė ta zgrebni ronkēlė, žadėnonti kuožna rīta.
    Atmerko akis. Šėndėin nerēk niekor skobietė. Ė kor če nopolsi švėnta dėina. Tad ramē emous sāva miegstama ožsiėmėma — stebietė šešielė keliuonė. Vuo ons jau sosėraitės ont  mona palongės, katrou strajėj  poiki kvietka — muškuots. Dėdėli kāp sviedinē žėidā veizas pro longa i kėimali, kor vies so paukštēs ė smėlguom  rokounas. Pagana  akis i padongės debesis. Tuokius perveizamus ė  lėngvus kāp babūnēlės koskēlė — katrou tik sēkma dėina ožsiguobdava.
   Truobuo tīlē tīlē. Ka, ruoduos, šešielė žingsnius ėšgėrsi. Vuo anam jau nusėbuoda ė palongė, ė rīškė mušluota sviedinē.
 — Vuo kor to dabar berailiuosi? — mėslies paklauso sāva drauga. Rasint ont stala? Vuo tėn nu vakar pėlna skleinīčė mieleniū. Pasėdalitiuo. Tik vuožuoju, a tavėi anuos tink?
  Kažėn, kas tink šešielēms? Ar anėms ėš vėsa kas nuorintās tink? Ka tuokėi pėlkė tuokėi omžėnā mūrėni, vėinuodi? Tik saulelē rīškiau sošvėitus, ruoduos ė anėi  atkunt.Tousīk vėsi pašalē dėdėlē paslaptingi palėikt... Ruoduos kėtuoks ė krieslos, ė abrūsos, ė šiepa doris. Dzieguorius ė tas nebtuoks. Ruoduos tīkiau, sāva tiksiejėmo vėd  ruoda.
  — Vuo šešielis mitrē nu palongės tik plīkt i stala kliebi. Ė veizas. Dėdėliuom pėlkuom akim.
Veizas tēp, ka nu tuo niekor nēt  pasikavuotė. Veizav abodo. Aš i anou, ons i monė. Vėsa če pat pasėgėrst žingsnē. Sogėgžd tīkē veramas doris. Sopronto — bėngies  miegstama ožsiemėma laiks. Ni neprašuoma šuoku ėš luovas. Pasiveizo  i jau āsla mieroujonti drauga. Mėslies 
davusi  pažada:
— Nenosimink. Vēdo dar pasėrokousiauv. Ė tėsiauv tāva mon dovėnuota keliuonė...

Kamilė Kaklytė
2015