Atėjo vakaras sušilti prie liepsnelės
Vaško kvepiančio ir vasaros šviesos.
Atėjo alkanas, nuvargęs ir sušalęs,
O ryt jis pėdsakų pavasario ieškos.
 
Sušilo vakaras, o akyse jo – žvaigždės
Ir žvilgsnis dieviškas, žavus, jaukus, gilus.
Ir tarė nekaltai: „Ar sutinki, kad laikas
Paleist į žemę vėl pavasario kerus?“