Išėjus dienai, pasibeldžia vakaras:
Sustoja tarpdury, lėtai alsuoja.
Šešėliu slenka prie ugniakuro,
Sustingęs klausos – žiogas groja.

Pūkiniai debesys padangę kloja,
Raudonis perskrodžia pusiauju.
Sutikus pilką svečią nedvejoju,
Naktis nuves dienon iš naujo.

Kampus slaptingus tykiai praveria,
Paslankiojęs šalia manęs prisėda:
Pritilę malkos guodžiasi murmėdamos
Gimtų namų suūžusiam ugniakure.

Pavargusius padus išglostęs vakaras,
Namų ramybę atminimais gildo.
Apmirusi juntu gimtinės jaukią šneką
Ir tolumų gaisai susmilkdo širdį.

2013