Ir neužsimerkiančios statulos trokšta,
Kad ir jų akys vandeniu taip plūstų,
Kaip plūsta po žiemos upokšniai...

Kad ir jų skruostus dengtų lengvas raudonis,
Kaip dengia laukus aguonų žiedai,
Kuomet žemė, paglostyta saulės, drovisi...

Ir neužsimerkiančios statulos trokšta
Pajusti dar neragautų vyšnių skonį,
Lietaus ir vėjo nuraškytų....

Ir atsiduoti upės srovei, plukdančiai į meilės pažinimo jūrą...