1. Pėnkės senės vėštas
 
Nakti, nakti atejė ė pavuogė. Pėnkės senės vėštas ė vėina gaidi. Nakti, nakti. Sosieds. Kas tėn kėts?  Če tuokėi sosiedā īr, tuokėi jau neteisingė, kuokėi tėn...  Parejė īr nesenē. Parejūnā... Ė jiemė tas Muockaus sūnos ė užsėtvierė no anū tuora. Kāp kad īr aptverts vėsos mona kėims. Tas naujiēsis sosieds jau sosėraukė ė bomb:
– No, kou to pagalvuojē? Ė kam dabā če tuos tuoruos rēk?
Matā, anėi saka – "kam rēk?" Anėi nuor, ka vėsor būtom tēp, kāp sava pakūtie. Ka jau ontēt nuors nolēstė kelnės, kam brėstė i žuolės ė šlaptė kuojės? Nobiegā i sosieda kėima ė patopiejē ont tako... Kuojės īr švarės, ė gali mautė viel tėisē po patėlu. No, a ne tēp īr?
Rītmetie, ka šonėis netori, jau atėdarē lauka doris ė ėšspruogėnės akis veiziek, ka neilėptomi... Vo anėi, sosėstuojė pri longa, tik joukās, ka to, jerumarėjė, so šloutražio ė luopėto draskās ont tou tako...
            No va, prīš pat Ruoka atlaidus ė neblėka pėnkiū vėštu. Rītmetie noēto paleistė ė palesintė, ėšlēdo anas ėš kūtelės, ė sau pėnkiū vėštu so gaidio nebier... Senės, dėdlės vėštas. Kuožna jau po kuokė postretė kīla svierė. Ka jem, ta jau jem kāp reikint. Vėina īr dėdlesnė, kėta mažesnė, bet ka jau jem, ta tik už dėdliôjė. Ė tomsie, matā, īr da laika apgrabaliuotė. Parsėnešė galiejė ė patis vėrtė, ė kėtam doutė. Jau svetėma prisėgruobės vėsēp gali soktėis...
Tėi mažesnėijē vėštītelē īr vėina omžiaus, bet anėi ne tėik smarkē teauga. Smarkiausē auga tėi broilerē. Vo kėik anėi šimeta tarp savės kapuojės, negalio veizietėis, zlastės ēt. Ligu apčerietė būtom. Al' ė tėi baltėijē, ė tėi, kert kėts kėtam, ė gan. Mosintās tėi karštē anėms galvas parkaitėna. Vo tēp jau tenogaiša tik vėns, kėtė vėsė pauga.
Bet jau brongē ėšēt augintė. Al' rėjėms īr nesbažnos. Nespieji, vākali, anėms dietė. Dabā rēks tas nodžiūvosiuosės bolvės pradietė kastė, paskou ė mažuosės atėdousio.
Vo tēp jau šī mēta vėsks pasiotosē nodžiūva, vėsks īr mėnks, nier kuo ni tėms paukštems doutė. Vo anus, kol galiesi dietė i katėla, dā rēk gerā augintė, dā mėnkė tebier. Par tus karštius jog ni galvuos ėš truobuos žmuogos negaliejē ėškėštė. Ė bolviu ravietė galiejē ėšētė tik ka saulė nokrimt.
Gailo, ka dā slīvā nier ėšsėrpė... Nier, nier. Ė bolvelės tier tuokės mažas, sovītosės, šėltas. Matā, žemė īr parkaitosi, karšta. Saka, ka šī meta tēp jau bolviu ėnebūs. Dabā, ka laiks īr, augtė negal, vo ka ont rodėnėis beužlīs, palėks šlapē, nebėbūs komet beaugtė ė sopūs.