Kas nekinta

Kažkaip nuolankiai lyg savęs išsižadėję
Kas dieną keitėm kūnišką pavidalą.
Trys viename — tu scenaristas, režisierius ir veikėjas,
O aš ta mūza, per pietus kur barščių įpila.

Žiūrovai žiovavo, nes monologai tęsėsi,
Kai kas išėjo dar prieš pirmą pertrauką.
Kentėk it mielas net jei vaizdas prastas,
Ilgai tiesėja buvęs kartą perkreiptas.

Taip likom dviese palei tuščią avilį,
Kur anei bičių, nei medaus, nei vaško.
Ar tu prisimeni tada, kodėl apsalę?
Iš vaidmenų jau niekas neiškrapšto...

Sulaukėm laiko, kai jau niekas nestebi,
Tik mes matydami viens kitą garsiai plojame.
Kam avilys? Mes — murzini šakniastiebiai,
Savim kelius ir pakeles nukloję.

Plačiai šypsausi prisiminus sapną.
Įsiklausyk. Ar tu girdi, kaip dūzgia?
Kas mus apklostė žemėm iki kaklo?
Tu — mano vasara ir aš nebeprabusiu.
Nijolena

2015-03-02 07:02:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2015-03-02 23:14:08

O gal tas ilgesys bičių dūzgėjimo prikels iš žemių, iš buities, iš metų naštos... prikels džiūgavimui, kol dar galim ir saulę išvysti, ir kvapnią žemuogę užuosti, ir debesų keliu svajas palydėti, parkritus į žalią žolę :)