Nubėgą  dienas keip sriaunūs undenys un upį.
Ir gailas ašarėlas akmenėliais dirvaj virtą.
Tik  prisminimai,  keip paukščiai sutūpi,
Keip drabulas lapeliai baukščiai tirta.
 
Prie kryžkelas, prie tėviškes keliūtas,
Aš kožnu dien grįžtu šviesiais sapnais.
Kur kryžius vienišas, kaimui išejus, liūdžia.
Ir par sapnus ton pusen vis dairaus.
 
Dažnai matau sapni, keip tėvas arklį kinka,
Keip rages su vaikais tik lakia par pusnis.
Ir moma, keip laukine abela palinka.
Iš pometies ir aš pati raunu usnes.
 
Nubėgą dienas, Kriaunas upi nuputoją.
Užmarštes vėjų važiman laikas inskinkys.
Gimtajam kaimi da lumzdeliais griežlas groja.
Dirvoni žemvagėla merkia preš saulų akis.
 
Ti maną žmones, maną gyvas kaimas.
Tarmę gražiausia keip upes takmę.
Kur spiečiais skraidą ti bitelas rainas,
Kur da gyva mūs motinų gesmę.