Vairuotojas ryžtingai spustelėjo stabdžius. Jo veide pagaliau nušvito plati šypsena:
– Welcome to England, brangūs tautiečiai!
Netrukus seno „Mercedes“ mikroautobuso durys prasivėrė ir ant Londono priemiesčio šaligatvio pabiro sausakimšas jo turinys. Tarp atvykusiųjų buvo ir Antanas. Vidutinio ūgio trumpai kirptas jaunuolis. Sportbačiai, džinsai, megztinis su gobtuvu ir kuprinė. Štai ir viskas, ką jis turėjo. Netaręs niekam nė žodžio, vaikinas nukulniavo pirma pasirinkta kryptimi. Plano jis neturėjo. Galit spėti tris kartus, ar turėjo pinigų...
Tačiau mėlynų akių žvilgsnis buvo geriausias atsakymas visoms abejonėms. Savimi pasitikinčio, bet nepasipūtusio žmogaus veidas kiekvienam nebesmegeniui bylojo kuo aiškiausiai: „Man viskas gerai. O tau?“
Pasiekęs pirmą aikštę, Antanas prisėdo. Suolelis buvo laisvas, virš galvos švietė ankstyvo pavasario saulutė. Tokia kandi ir smagi. Net ūkanų krašte.
Jaunuolis atsigėrė kelis gurkšnius iš buteliuko, kurį visada nešiojosi su savimi. Aplinkui zujo gyvenimai. Mašinų, gatvių, keisčiausių anglų kalbos akcentų, juodadarbių, dykaduonių, stropuolių... Antanas ką tik įgriuvo į šį kunkuliuojantį katilą, bet paviršiuje laikėsi pagirtinai, tarsi vyno kamštis. Jis žinojo – viskas virte virė vakar, virs ir rytoj, tad spirgėti dar ir pačiam tikrai neverta. Ramus kvėpavimas ir aplinkos stebėjimas atvedė vakarą. Miesto kvapai ir tarškėjimai Antanui tapo artimi. Tačiau nusileidusi saulė primygtinai siūlė kelti užpakalį nuo sparčiai vėstančio britiško suolo. Vyrutis patarimo paklausė. Užsuko į artimiausią barą.
Alaus bokalui pinigų dar sukrapštė. Žmonių viduje buvo išties daug. Didžioji jų dalis spėjo gerokai įkaušti. Draugiška atmosfera nieko blogo nežadėjo. O štai šį bei tą gero nepašykštėjo pasiūlyti. Vos po keliolikos minučių šalia Antano ant baro kėdės plumptelėjo moteriškas užpakalis. Vaikinas prie pat ausies išgirdo „labas“. Anglų kalba, akcentu, kurio taip greitai tikrai negalėjo suprasti. Mėlynos akys pakilo ir išvydo prieš save pūpsančią egzotišką moterį.
„Londonas pilnas malonės“, – tarstelėjo sau po nosimi Antanas ir lietuvišku akcentu angliškai pasisveikino su damute. Pikantiškoji būtybė tikriausiai buvo kilusi iš pietinės Azijos. Šiek tiek vyresnė. Keliais kilogramais minkštesnė nei vidurkis. Bet laaabai malonios išvaizdos. Tinkamos aplinkybės plaukė taip arti mūsų draugo, kad šiam tereikėjo ištiesti ranką. O Antanas nepatingėjo pamiklinti dvi. Todėl buvo pasitiktas dosniai. Jis ne tik galėjo kaip reikiant atsidžiaugti azijietiškomis grožybėmis, bet ir turėjo kur pernakvoti.
Papusryčiavęs ir padėkojęs londonietei už svetingumą, vyriokas patraukė ir kitos Laimės kūno dalies paieškoti. Antroji diena išaušo kupina staigmenų. Mažų, bet landžių ir nesuskaičiuojamų lašelių pavidalu. Viešnagės pradėti ligos patale Antanas nenorėjo, todėl akimirksniu apsisprendė veikti. Susirado artimiausią viešą stogą virš galvos. Tai buvo kažkoks nedidelis arabiškas prekybos centras. Tuomet iš kuprinės išsitraukė juodą užrašų knygelę, kuri rasdavo atsakymus į įvairiausius klausimus.
Surinko vieną telefono numerį. Išjungtas. Antrą. Taip pat. Trečią. Užimtas. Dar kartą. Užimtas... Po penkių minučių žvalgymosi su įtariu kasininku pamėgino skambinti darsyk. Pagaliau pasigirdo balsas. Antanas staiga išsišiepė ir sušuko į telefoną:
– Ėėė, gerbiamasai. Tai ko angliškai atsiliepinėji? Negi jau taip suanglėjai?
Po valandėlės vaikinas jau gėrė arbatą seno draugo kambaryje. Lietuviškame butelyje apipelijusiomis sienomis. Mykolas, buvęs klasės draugas, Anglijoje gyveno jau šešerius metus. Užsidirbti tiek, kiek tikėjosi, per šį laiką nespėjo. Todėl kartu su dar keturiais tautiečiais glaudėsi trijų kambarių bute.
– Jei tinka, gali pasilikti. Kambariokas neseniai išsikėlė. Mes čia kambaryje po du gyvenam.
– Gerai. Jauku kaip pas močiutę rūsyje. Narkomanų tarp jūsų nėra?
– Ne, Antanai. Žolytė, aišku, nesiskaito...
Kitą dieną atvykėlis jau turėjo ne tik pastogę, bet ir darbą. Su Mykolu nešiojo prekes logistikos centre.