Per vandenynus bekraščius
Audros žiedą man nešė,
Krito į širdį spygliuoti žiedlapiai,
Jie tokie purvini,
Skauda... virpa rankos maldai sunertos,
Ašara rieda — gaila sodo, žydėjusio tenai... toli.
Prašau, nebarkit ir teist neskubėkit...
Jausmai taip pasimetę,
Kad kartais noris net dieną vakarę grąžint,
Tik gerai, kad vaiduokliai visad šalia,
Jie baisūs išbalę
Buvusį skausmą laiku skuba primint.