– Mere! – nei pašnibždomis, nei šaukdamas Timas žadino mergaitę.
   Kai tik erdvėlaivis pasiekė asteroidą ir vaikų kojos žengė žingsnius per stabilų paviršių, apėmė didžiulis palengvėjimas ir pasidavimas miegui.
– Mere! Kur mes?
Merė pramerkė akis: nauji drabužiai, šiltas patalas – viskas atrodė kaip sapnas. Mergaitė nesistebėjo, kad kažkas juos miegančius nuprausė ir perrengė, turbūt tik švariems buvo galima patekti į šitą svajonę.
Buvo jauku, galėjai nieko nebijoti. Ramiai, jokio vėjo neblaškomas leidosi ploniausias voratinklio siūlas. Timas atsikvėpė, yra vorų, turbūt čia ne bandymų stotis. Nebūtų keista, kad vaikus kažkas pagrobė tyrimams. Eris gyventojai turėjo būti ypač įdomūs ir ypač reti, Timas ir pats kitų be Merės nebuvo matęs.
Berniukas tipeno aplink, kambaryje nebuvo nieko, kas galėtų atrodyti įtartina, nieko, ką norėtųsi pavartyti rankose. Tai buvo pati nykiausia vieta, tikra palata tiriamiesiems, net ir sienos baltos be jokio ornamento ar bent jau paveikslo. Berniukas siekė durų rankenos, pro tarpą sklido dulksva šviesa. Nė negalvodamas, kad reikėtų atsidėkoti už nakvynę, rūpinosi, kaip nepastebėtam išsliūkinti, kol nenutiko nieko bloga. Niekas nebūtų patalpinęs vaikų čia be priežasties, be jokio atlygio. Dabar pareikalaus sumokėti, arba dar blogiau, jei jie iš tikro pateko į tyrimų stotį, tai... Timas kėlė aukštyn baltinius ieškodamas pjūvių, dūrių ar štampelių – įrodymo, kad juos ne tik perengė, bet ir tyrė. Žinoma tokių dalykų nebuvo, nes vaikai buvo atgabenti visai kitu reikalu.
Kai berniukas pravėrė duris, už jų kaip tik ginčyjosi keli tamsūs padarai, kadangi Timas nežinojo planetos pavadinimo nusprendė šitą rūšį vadinti padariečiais. Taigi padariečiai įnirtingai ginčijosi:
– Jie Sirijaus sėklos! – neperkalbamai teigė vienas. – Jie atėjo išvaryti mūsų spalvų!
– Kokių turi įrodymų, kad jie iš Sirijaus, – daug ramiau bandė perkalbėti antras.
– Betgi mes nežinom, ar kosmose yra kitų gyventojų,– visai kukliai drebančiu balsu įsiterpė trečias.
– Jie Sirijaus, turim juos uždaryti! Mes turim susidoroti su jais! Reikia įrodymų – jų balta oda, jie privalo būti Sirijaus. Sirijiečiai – mūsų vieninteliai matyti ateiviai...Vadinasi kitokių nėra, vadinasi šitie irgi Sirijaus.
– Turėtume pranešti kapitonei Ceres, – vėl bandė įsiterpti drebantis balselis. – Kol neatsitiko kas bloga.
Piktasis padaras atsigręžė tiesiai į Timą, kad šis net atšoko užtrenkdamas duris.
– Labai gerai, Ceres bus pranešta, – nutraukė ginčą ir išskubėjo gauti leidimą susidoroti su svečiais.
– Pone mes turime keletą pašaliečių planetoje.
Ji pakėlė antakį susidomėjusi:
– Iš kur sakai jie atvykę?
– Jie iš Sirijaus! – tada dar kažką numykė ir pasitaisė. – Bent jau aš taip galvoju, turime juos išsiųsti atgal!
– Tu nežinai! – net palinko į priekį visai išgasdindama piktąjį padarietį. – Romusai, tu norėjai man nepranešęs jų atsikratyti?
– Nežinau, – visai praradęs norą ginčytis prašneko Romusas. – Aš tik saugau jus nuo to blogio, kurį jie neša, aš esu pasiryžęs jus ginti.
– Aš turiu pati įsitikinti, kad tie pašaliečiai blogi, Laurelijus man jau pranešė radęs juos ties šoniniu tuneliu, liepiau perrengti ir paguldyti. Tu norėjai pražudyti vaikus! Ne nepykstu dėlto, vaikai ar ne vaikai jie turi mokėti gyventi mūsų taisyklėmis, jie turi mokėti vargti. Tiesiog negaliu patikėti, kad tu galvojai, kad nesugebu savęs apsaugoti prieš du vaikus. Romusai, jeigu jie būtų buvę Sirijaus? Būtum pražudęs save. Pirmiausia, įgulos nariai turi mokėti pasirūpinti savimi pačiais, nė vienas neturi imtis pavojingų veiksmų be mano žinios. Kadangi pamiršai patį svarbiausią principą, norėčiau, kad Laurelijus perimtų tavo – pirmojo žvalgo pareigas.
Romusas tik nuolankiai palenkė galvą, kaip atsakymą į įsaką pranešė:
– Vaikai dešiniajame kambaryje.
Romusas nedrįso lydėti, nurodymas rūpintis savimi reiškė, kad jam įeiti į kambarį su pašaliečiais draudžiama. Dabar jis buvo žemesnysis žvalgas, todėl nieko negalėjo daryti be Laurelijaus įsakymo.

Visa įvyko taip greitai, kad Timas nė nesurado patogaus, niekieno nematomo išėjimo. Žvilgtelėjo pro langą – ten kaip tyčia žygiavo keletas padariečių. Juodi bjaurūs šios planetos gyventojai, turintys vos kelis plaukelius, ragiukus ir tik vieną paverstą akį, kai kitoje žiojėjo skylė, atrodė kaip kareiviai saugantys pastatą. Taip vis pražygiuodavo po kelis – nė per langą neišlipsi. Aplinkui buvo pakankamai atbrailų – būtų nė nenusibrozdinęs, tik Merė kaži ar sugebėtų. Ne, teks ieškoti kito kelio.
Deja, į kambarį įėjo kapitonė. Ji dėvėjo juodus šarvus, pro šiuos prasišvietė vos vos spinduliuojanti balta oda.Šalmas atidengė tik nedidelį plotelį apie akis, pro tarpus neklusniai veržėsi ilgi šviesūs plaukai. Kapitonę atlydėjo Laurelijus, senasis padarietis.
– Kur mūsų erdvėlaivis? – įsakmiai paklausė Timas.
Merė pertraukdama nemandagų kamantinėjimą lipšniai prabilo:
– Jūs turite patį jaukiausią kambarį, kokį esu mačiusi, ar galėtume čia likti?
– Na žinoma, nors mes svetimšalių nepriimame, bet jūs, būtent jūs esate priversti čia likti, net jei nenorėsite, – šyptelėjo Ceres žvelgdama į Timą, tarsi kiaurai skaitydama jo pabėgimo planus.
Merė džiūgavo nebijodama Ceres įsakmaus balso, nei gąsdinančiai atrodančių juodų šarvų. Ji žaismingai priėjo prie kapitonės numaudama jei šalmą. Kapitonė nė kiek nesipriešino tarsi būtų žinojusi visą veiksmų seką.
– Timai, betgi ji iš Sirijaus! Mes esame Žvaigždėje! – Merės veide neliko nė šešėlio, vien žavėjimasis silpnai spinduliuojančiu Ceres veidu.
Timas susiraukė: kažkas čia netaip, visi planetos gyventojai buvo juodi, jie bijojo Sirijiečių, o Ceres buvo balta iki plaukų galiukų. Gal ir jos visi bijojo, todėl nevalia pasitikėti kapitone.
Vietoj kapitonės paaiškinimus dėstė Laurelijus:
– Jūs priklausote mums, nuo labai seniai, nuo pirmo įkvėpimo į jūsų plaučius pateko Sirijaus dulkių. Viskas prasidėjo nuo mažų dulkelių, jos traukiamos šio asteroido, tiksliau mūsų kapitonė gali valdyti tą gravitaciją. Taigi jūsų kelionė,jūsų buvimas čia – viskas buvo numatyta.
– Kitaip tariant nuo pirmo jūsų įkvėpimo viskas buvo neišvengiami spąstai. Jūs nebegalite išvykti, – tęsė mintį kapitonė.