Kuo ilgiau gyvenu,
tuo smarkiau
suledėja pūga gelmėje
prie krūtinės,
nebemoku atleisti už žodį,
ištartą prieš tūkstantį metų,
visai nebemoku.
 
Į didelį kamuolį
kaimynė suveja rytą
ir kaimo istorijas,
ji žino, kam dega žolė, kaip liepsnoja širdis.
– Kas naujo? – paklausia.
– Geriausia gyventi, kai naujienų nėra.–
Raminu.
 
Paukščiai plaka sparnais
pranašaudami audrą, siūbuoja
ir ošia kaip laukas rugių
vienuolika mėlynanosių.
– Dugnas yra nepasiekiamas, –
nutaria vienbalsiai, – bet tu nesuprasi.
Numoja mane ranka.
 
Tegul
pabūsiu už grūdą mažesnis,
jau varnėnai
dairos pirmo signalo puolimui,
jau lygybės ženklai sudėti
tarp:
reikia ir būtinai.