Laiptai priekaištingai spoksojo į jo sulysusį veidą, savo kampuota išsiviepusia marmūze erzindami kiekvieną jo nervų galūnėlę, kaip kad rytas erzina neregį, kaip kad nauja aušra vimdo beprasmybe bespringstantįjį, kaip kad sėkmės nuojauta purto visko mačiusįjį. Bet kaulėta plaštaka įsiręžė į ąžuolinės senelio lazdos rankeną, pakaustytas lazdos padelis skaudžiai suspigo atsirėmęs į šlifuoto granito luitą ir pamažu vestibiulio veidrodžiuose Ričardui ėmė keistis vaizdai: kairiajame jis išvydo savo švarko raudoną skverną, dešinėje apačioje sužvilgėjo bato sagtis – jis ėjo! Jis iš tiesų vienas pats judino tuos nupiepusius raumeniūkščius! Sausgyslės viena po kitos aptingusios tempėsi, atsidūsėdamos traukėsi, tempėsi, traukėsi... Nesuvokdamas šios avantiūros pasekmių arba tiesiog ignoruodamas visa, apie ką perspėjo gydytojai, Ričardas colis po colio brovėsi pro skausmo ir valios brūzgynus, irdamasis visu kūnu, dešiniąja ranka lyg užgriebdamas ore sklandančias plienines lianas, it tarzaną jį nunešiančias į gimtąsias džiungles – į laisvę. Iki nelemtųjų laiptų buvo likę klibinkščiuoti gal tik pusė amžinybės, bet Ričardas staiga sustojo. Jo galvoje žybtelėjo klaikus vaizdinys: kas, jei jis nesugebės užlipti nė pusės, gal net nepasieks pirmosios artimiausios pakylos? Visu kūnu nutekėjo mėšlungiškas drebulys, lyg paskutinis mirštančio žvėries jėgų pliūpsnis. Visa apmirė, laikas sustojo. Jis metė senelio lazdą, ji dabar jam atrodė lyg gyvatė, siurbianti jo gyvastį. Kojos nebepriklausė kūnui, Ričardas susmuko kaip medinė marionetė, po spektaklio numesta kartu su bedvasiu rekvizitu. Bet rankos... Ričardas pažvelgė į savo pamėlusias nuo įtampos ir rudens žvarbos rankas, pakėlė, lyg pirmąkart regėdamas pavartė saulės spinduliuose ir prieš jo akis iškilo naujas vaizdinys: jis pats vienas, be kojų, be senelio lazdos, rankomis užsiropš viršun, juk jo rankos stiprios, vienintelės jam gelbėdavo nuo pat gimimo, jis laiptelis po laiptelio kops, tempdamas savo nudvėsusią bergždžią pusę aukštyn lyg kokį pūvančių mėsgalių maišą! Pagautas ekstazės jis įtempė visus raumenis, jautėsi siurbiąs gyvybės energiją iš laiko galios nepaisančio granito, iš saulės blyksnių, nenustygstančių ant šių amžino įšalo grindų, iš tašytų akmens luitų, drauge petys petin sukūrusių tokį grandiozinį rūmą. Bet staiga agoniškai sugirgždėjo laukujės durys, lengvai bešnekučiuodami iš Bažnyčios grįžo namiškiai. Izabelė pirmoji pamatė ant grindų riogsančią beformę figūrą, pamiršusią panėšėti į žmogų. Visi išgąstingai sujudo, stiprieji paėmė Ričardą ant rankų, skubiai užnešė laiptais į viršų, paguldė į lovą, uždengė langus, kad įkyri saulė neerzintų jo pakrikusių nervų. Ričardas įsmeigė akis į tamsųjį kambario kampą ir kaip akmuo pragulėjo taip iki pat vakarinės arbatos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-02-26 21:07:55
Puikiai perteiktas dvasios skrydis! Kokį tarzaną parverčia vien pagalvojimas kas, jei nesugebėsiu... ir kaip mintis apie pagalbininkes rankas vėl kelia! Kaip sparnai...
Banaliai pasakysiu, kad labai patiko vedimas per džiungles, lianas, mirštantį žvėrį, gyvatę, kuri siurbia gyvastį, marionetę, laiptus, amžino įšalo rūmą, pečius surėmusius luitus... ir lovą tamsoje.
Pavadinimas duoda mintį apie kasdienybę. Žmogus jaunas (sprendžiant iš to, kad lazda senelio). Kažin, ar nervai pakrikę – tai dūšia blaškosi. Saulė jai nusileido, kai kitiems dar šviečia.
beformę figūrą, pamiršusią panėšėti į žmogų > gal tik čia klaustukėlis: viską pamiršo pasinėręs į mintis? Bet kaip galima padaryti tą panašumą? Pamiršusi ar ne, išorinė figūra čia bejėgė.
Ir dar įdomu, kodėl colis? Na, gal šiaip, be priežasties, yra ir taip reikia.