Iškosėk mane žvarbiai audrai susigeriant
Ir šakoms praplatėjant į eglės kamieną.
Perverk mane tom strėlėm iš speigų sudarytom
Nepalik, nes piemuo juk bandos nepalieka.

Dailės nėra, nes išbluko šiltumas portretuos
Jau nebėr ir tavęs ant šachmatų lentos
Tamsoje vakar riejosi kortų valetai
Roviaus plaukus dėl laimės – sukau į vatas

Kas tamsesnis kažin ar tik tu, ar ir tavo šešėlis
Saujom liūdesio grobčiau kišenėn tiesas
Vėl lipau ant tų spąstų keistokos apgaulės
Žaisiu dar – ne iš principo, o dėl mados.



Nakčiai geriant sopulį.
Jonava 2006/09