Aš esu per toli,
Kad galėčiau palengvinti buitį
Ir kai tu jau matai
Beartėjančią ribą būties,
Kai visi pagrindiniai vyksmai
Užsiglaudę albumuose dulka,
Kai žinai, ką pabaigt,
Bet sveikatos per maža pradėt.

Patikėk, man rūpi.
Dar kol kas nežinau, kuo padėsiu.
Gal sušildys mintis,
Jog nakty tu ne vienas esi?
Argi esmę jausmų
Kad patirtumei būtina liesti?
Nors minutei, kitai
Pabaidytas nuskris liūdesys,

Gal įkvėpsi lengviau,
Gal net šypseną menką išspausi?
Patylėsim kartu,
Snaus švieselė žalia — efemeriška tarsi viltis.
...rytuose pamažu
Toks drovus pakraštys ryto rausta
Ir klavišai raidžių
Nuo spausdinimo likę šilti...

Pabudėsiu rytoj,
O paskui dar ir sekančią naktį.
Nors nebus tai aistra
Ir lai kraują išjudins vos vos,
Bet išrišim drauge
Už būties užsiglaudusią prasmę.
Nors aš liksiu toli, 
Tau padėsiu jaunystę sapnuot.