Ieškosiu žodžių tau, Tėvyne, nusilenkti
lig tavo rankų, globiančių mane,
ieškosiu kelio, gal plačiausio plento,
kuriuo sugrįžtų tie, kas nuolat ėjo į tave.

Ieškosiu motinos skaros, senolės ištarmės, šnektos,
kuri dar glosto buvusį ir būsimą kartų likimą,
raukšlėtos nuo minčių šviesios kaktos,
nušviečiančios vis tarpstantį šioj žemėje buvimą.

Ieškosiu pėdų, įmintų į žemės grumstą,
išėjusių, dar esančių ir būsiančių per amžius čia.
Kaip šviečiasi vilnis, apglobus tavo krantą,
kaip spindi laikas, sustingęs gintaro laše!

Kaip aš tave, Tėvyne, gint turėčiau?
Žodžiu, darbais, kilniom mintim,
nors ne karys esu — tiktai poetas,
jausmais be perstojo keliaujantis tavin.