Keliu kelaliu Aukštaitijas vieškelė`liu

                      Vieškelis rungas kaip žaltys terp kalnalių didesnių mažesnių, un kai katrų kyla niat labai stačiai, a pa tam pakalnėlasna arkliukų raikia labai stipriai laikyt‘, kad nepasnešt zovadu,-visus mus iš ratų išdrabstys. Vieškelis gana platus, vietam tai pažvyruotas, tai ne, ale duobių ne perdaugiausia. Ravai pakelė`se irgi tai iščystyti, tai ne. Tėvas provija, kad kožnas aplinkinis gyvĩntajas turi pa gerų gabalų kelią, kur seniūnā parėdimu privālā atvežt‘ žvyrā duobėm ažlygint‘ ir ravus prižiūrėt‘. Ale ne visi suspėja, nars valdžia ir gūzdina baudom. Šita tvarka yra na sanōvēs ir maskoliam irgi patīkā. Palei ravus arklinių ratų vėžiās, a vidury mašinų supluktas kelias. Vienas vargas sustikt‘ mašinų, - arkliukas jaunas – baidās, gali par laukus raznešt‘. Kaip narākiai užgirstam burzgiant. Tėvas grait suka pirman pastaikunčian keliukan, griebia abrakinį tarbų, deda jam un galvos, kad nematyt tos pabaĩsās. Pravažiuoja študabekeris su garnizuonā karaiviais, - vel kur nars až Labanorā gaudys miškinius.
                        Na Untālakajās kālnā vaizdas kaip knygās paveikslė`ly. Talumoj vien kalnai kalnāliai. Vieni kalnāliai žali, - rugiai kyla, kiti nesaniai suarti, suakėti, vasarojum ažusėti, kaip duonas bakaniokai suguldyti. Un jų aukštaičiam duonēlā auga. Kitų kalnālių viršūniās apaugį garbanotām pušeliotiam, beržiokais. Miškēlių pakraščiais sudelioti iš laukų surinkti akmenys. Pakalnėlāse da iš pa žĕmos telkšā bālās, nesuprasi, maž kai kur ir sodželkās pria namų iškastās, su žilvyčių bũkiatais pria jų. Kai katrose plaukā žūsys, ũntys, ori ratus suka pimpēs rėkdamas – Gyvi, gyvi... Namai dideli ir mažesni skedriniais, kartais šiaudiniais stagais. Iš daugumos kaminų rūksta dūmai, da gaspadiniās kūrena pečius. Pria namų žydi bezai, abeliotēs. Koks gražumas... Sādybās išsimėtį ratai, talokai vienas na kitos, - sklypiniai kaimai sākā tėvas. Neduok dieve, kas bus, kai maskoliai suvarys visus kalkuozuos. Vers kaimynus vienas kītā žēmį dirbt‘ niat až kelių varstų. Tikri berazumiai, - pyksta anas.
                        -Čia keliukas Miliuos, ti Paužuoliuos, a čia kelias un Žarnauckā palivarkų, kur asi girdėjis apia linksmų ponų ir gerųjų Juozapotų – jo žmonų, daktarkų. Visokių ponų čia būta. Va prieš Pavstanskų Čiuluos bũvā labai uonaravas ponas, visus labai skriaudiā. Provijā, kai ženijās jo duktė, tai pastāikiā sausį žiema be sniegā. Tai prisākiā kelių nupilt‘ drusku. Visi baudžiaunykai bũvā išvaryti vežt‘ iš Vilniaus.
                       Tėvas vėl atsgauna, provija kas kur gyvena, čia jo jaunystiaj čiut‘ ne kažnoj gryčiaj su armuoniku vakaruškase grota. Šitas kelias veškelė`lis šimtus kartų su armuoniku až pečių žungsniais išmatuotas ir saulai laidžiuntis ir tekunt, gaidžiam giedunt ir čėsais lietui lyjunt, vėtram kaukiant. Ratai kadu kas namo parveždava pavargusį, pa visos nakties bemiegias armuoškų virkdžius. Ale visas sunkumas pradingdava, kai prisimeni linksmus susiedus, mergiotes inraudusias pa linksmā šokiā, kai bernai puolkų lupā, net padlagų lintās kilnojās, kai dũlkiās kīlā kamaliais niat ir tunkiai undeniu aplaistytās. A atlygis až tų vargų tai gaspadoriaus dukriālās bučiniokas žundan. Vienų roz pa vakaruškās man indėjā pusbankiokų arielkās, tai namo parėjus, sarmata momai pasakyt‘, kad atlygį pasiemiau ir da arielku. Tai mālkų stīrtāj ištraukiau pagaliokų ir ti inkišau buteliokų. Šuniokas palaidas bũvā ir ažjutis duonās kvapų na arielkās jėmia laižyt‘ kuorkų ir matamai atliuosavā ir sulaižiā. Iš rytā dabojam pūdymā laukas bāluoja, nars bāvā daržai jau nuimti, lapkritys. Moma nuveina padabot‘, - a ti kapūstai pa laukų iš paviečiā išnešioti. Va, mat šuniokas pabaliavōjā, ir sudurnavōjā, ale paskui tris dienas pagiriōjā , iš būdos nėjā. Ne tik žmonīs prigėrį arielkās durniuoja, ale ir gyvuliai, dabojut tik kas kaip. Va, arkliui natūravam tai cigonai sugīrdā pusbankiokų ir tadu patį aršiausių sustramužina.
                        - Tai teip par visų nakt‘ ir grodavai ištisai ,- klausiu.
                        - Ne,- tėvas sākā. Šākėjai neatlaikā. Raik visiem pailsė`t‘. Kokį pusvalandį tai kūmą žiedų dalindami pasbovija, gervialį` pažaidžia, mergiotēs sutartinį pagieda ir vėl padlagų palāistā. A kai būdavā didesniās švintiās, tai ir daugiau muzikontų susrinkdavā. Atvažiuodavā brolis Stasys su skripku, kas nars ir klarnetų atsnešdavā, a kiti bernai pritart‘ tai surāsdavā ir par gaspadorių tinkamų daiktų. Labai tĩkdavā kāčėlā bruktuvas par katrų braukydavā su narakini klevini balanu, ilga piela,-  pripratis grajindava beveik kaip su smuiku, až lūpās tošiālā ar žaleika iš žūsies plunksnās labai padėdavā - visa kapelija bũdavā. Būgnų atstodavā apyverstas drūtesnis kašikiokas, nars buvam pasdarį ir tikrų būgnų – vilką skūru su brūzgotais apītimptų narākinį kubiliokų. Tai na labanariškių bũvā nusdabota. Labanori pria Petrauskiōkā tai visas arkestriokas bũvā, dvarinykai tikrus instrumentus bũvā supirkį. Sākā, kad net variniās dūdās keliās bũvā, basėtlia, kelių rūšių skripkās. Ale par anų karų viskas dinga.
                        - A su Labanora dūdu teka grot‘ kartu, - klausiu.
                        -Tik vienų roz paprabavajau, kai labanariškiai prāšiā kapelijan. Ale kapelijāi grot‘ tai raikia dažnai grot, susgrot‘, a man talokai bũvā iš Stirnių ti uliot‘, - didelā gaišatis.
Jaunystiaj visadu laikā maža. Ir to nori išmokt‘ ir to, tai kų nars nuveikt‘. Teip ir lakia diena pa denos, dabok grait ir sanātviā atais.
                        - Kokias dainas dainuodavat, kakių muzikų grojat?
                        - Labanariškių, stirneliškių dainās labai snoviškās, ilgās, dažniausia giedamās kaip kantičkinias giesmēs. Bũvā ir gana smagių, va, kaip „Čebačiukai“, „Sermiagėla pilka“ katras pritaikiau puolkai. Bũvā mėgiami valsai, kaip „Amūra bangas“. ir kiti, katruos išmokau iš natų, kur parūpina broliai Stasys, Mykalas. Un aukštą matei tikriausia jo mandalinų ir kelias knygas su natom. Tik viskų sulāužiā, sudrāskiā skrabai darydami kratas. Labai mergas, bernai mėga šokt‘ da suktinius, kadrilius, padispanų, fakstruotų.
                        - Tai kur dabar ta armuonika?
                        Tėvas patyli, pa tam saka:
                        -Grajinunt vakaruškase teip ir nepamačiau, kad jau virš trisdešimties, a mergiotes, dabok, kur patikdavā, šākdinā šākdinā bernai kiti ir nušākdinā,-jau ažusakus bažnyčiāj kunigas sākā. Taigi apmyslijau, kad raikia tau mamos ieškat‘, - tėvas kraivai šypteli padabojis in mani. - Pardaviau jų Čekuoliui, ir apsiženijau su tāvā momu. Va, ir visa armuonikas istorija. Matau labai jau nori muzikontu būt‘, ale pamyslyk gerai ar vorta, aba laikā tai daug praryja, a naudos.... Kiek daug visko mažnėjā nuveikt‘, kur pragrajinau... Ar prismins kas?... Nu iš kitos pusiās dabojunt, tai nežinau nei viena muzikōntā, katras galvažūdžiu būt patapis...
                        Cak cak – klapt.
                        - Nooo, kad tave biesas, supyksta tėvas. Užsiklausiā mat Sartukas provijimā lyg kų suprast,- pėdina pėsčias. Jau netoli Mindūnai, čia kalnaliai mažesni, gali pabidzint‘.
                        - Nuooo...