Kaip godžiai geria atitirpęs grumstas
Tuos gyvus vandenis, kur tyška pašaliais!
Sudužo saulė į upelį drumstą,
Tuo pasroviui plaukt šukės pasileis,

Sutūps pakrantėse auksinėmis purienom.
Mieguistą gyvastį mankštinsis aviliai.
Kas beatmins čia buvus tamsią žiemą,
Kada šilkai lapijos išsiskleis?

Pernykščių smilgų pasišiaušęs kupstas
Naujaisiais ūgliais persmeigtas pražus,
Ir trūks iš juoko jauno kiškio lūpa,
Nes jis į tėvą ūsais panašus,

O pro zylučių čirpavimą linksmą
Tuoj prasimuš garsai kitų giesmių.
Sugertos grumsto visos versmės rimsta,
Tiek, kiek gyvybių, tiek naujų prasmių.

Štai toks didingas vieno lašo himnas,
Kada jisai ištvinsta į upes.
Gyvybės tiek, per naktį jog neminga,
Ir visos pabaigos suplūsta į pradžias.

Ar pajutai, kaip tavyje sujudo
Žydėt panūdę jausmo pumpurai?
Esybę slegia žemos būsto lubos,
Todėl save be baimės pradarai.