Santrauka:

arba „Po vakaruškų“

Mėnulis prieš mane balutėj guli,
Bijausi netgi kreivą žingsnį žengti,
Užminti ant šviesuolio reik išvengti.
Einu aplink, o jis kaip šlapias dūlis.

Žvaigždelės klusniai susibėgo visos,
Apspito, juokias tyliai tik, nelaukę
Mėnulį už plaukų iš balos traukia.
Ištraukė, švyst dangun ir ten pririšo.

Dabar jis kybo virš galvos sušalęs,
Toks liūdnas, baltas, tartum išvarvėjęs,
Lyg būtų tik iš karčiamos parėjęs,
Ir bijo vėl nukristi Žemės balon.