Juk daug lengviau išteisinti save,
Nei kito skausmą perskelti per pusę,
Sunkiau atleisti, bet lengviau nekęst,
Ko nepasiekei, bet turėti rūpi.

Lengviau nupirkti, nei pačiam sukurt
ir savo rankomis ką nuostabaus sutverti,
Sunkiau giedoti, nei bambėt ir urgzt,
Sunkiau žiūrėt, matyt, nei užsimerkti.

Tai pastovus žaidimas Taip ir Ne —
Kasdien pasaulis klausia: „Koks tu? Juodas? Baltas?"
Ir taip po trupinį tu sukuri save.
Ar daug tarėjų, skelbiančių: „Nekaltas?.."

Kam dar teisėjai, jei yra valia,
Jei krebžda sąžinė, jeigu netyli protas?
Atsigrįžti juodžiausiam finale
Ir supranti, gyvenimas — spalvotas.

Tiktai užtruko, kol tu atakai,
Trepsėjai kryžkelėse, nuokalnėse merkeisi,
Kol tarsi laumžirgį tu džiaugsmą pagavai,
O jis nuskrido. Štai ko verta verkti.