Nutamsėjo žydra toluma,
Kaip jaunystė, kažkur pasikorus.
Jau nelepins mieloji mama,
Apraudota vargonų ir choro.
 
Duburių ir kalvų Dainava
Iš žmonių jau pakitusio būdo;
O ant sienos tik foto tava…
Keistos priešaušry mintys užplūdo.
 
Nurasos rugio varpa kaipmat
Ir paliks tik rugienų miražas.
„Dreks, dreks“… ten griežlelė pernakt,
Kol dangus raudonai nusidažo.
 
O ant sienos tik bruožai šilti
Ir pavasario vėjo dvelkimas;
Tarsi primena – mirė viltis,−
Revoliucinis dvasios irimas.
 
Kur nueisi išėjus viena,
Be kasdieninio ritmo ir rimo
Pasiliks tik aptemus diena
Ir nerimstančių vėtrų plakimas.
 
Dainomis dar garsi Dainava
Ant griuvėsiais apirusio krašto.
Alytus, Varėna, Liškiava –
Deklaracijos svetimo rašto.
 
Gal tik mano pasauly, deja,
Nyksta tai, kas visiems buvo šventa.
Netgi mūrai, kalnai ir… svaja,
Nesuspėję ilgiau išgyventi.
 
Nenušvinta žydra toluma,
Net mėnulis ir tas pasikoręs.
Nepatars jau ir krikšto mama,
Apgiedota egzekvijų choro.