Išsitraukiau savą mandrų dulkių siurblį ir naudojąs. Stoviu. Laikau ažu runkenąs. Nu vienu žodžiu išpūsiu visas dulkelas ir neraiks paslinkt. Kaks gerumas. Aš teip ašsisvajojau ir girdžiu trekšt. Kas čia dabar nutiką? Kas čia per biesas pasdarę?
 
   Pasilinkiu. A gi…plintusas na sienąs atsilupę. Ryškiai matyt, kad šriubelis bus atsisukys. Nu kų? Kokiu įrankiu pasukčiau ir vė būt kaip naujas. Aš jau beeit įrankią, tik mintis galvoj, kaip abuolmušis žirgas pasraivę ir žvingia:
 
   - Tai, kur buvą maną brungiausias? Kal nematę, kad namai griūva? Aš, moteriška, ir tai matau, kad plintusas atitrūkis. A ku anas? Kal neatkraipią dėmesią ? Suvisai manys negerbia. Aš plušu plušu. A anas kū? A jai būčiau runkelas in plintusų susžeidus? Gėda kokia. Net kaimynei nepaporyčiau. Kaip susnervavau. Nu palauk, brungiausias, paraisi namą.
 
   Vakarienęs tų dienų, aišku, nebūvą. Pašildžiau rytinius varškiečius. Tai jau ženklas. Padėjau dažinį iš gretinęs su drusku. Čia jau buvą paryškintas ženklas. A maną vyras, žiūriu sėdas pre stalą, pristraukia kėdį ir nei kų nei ką. Aš atsdariau stalikų, grebiau didelasnį šaukštų ir dedama un stalą, teip primerktu akiu ir šaukštu plintusą pusen parodžiau. Vyras nesupratą. Aš dą kartų. Ale man nusbodą. Tai tik trink šaukštu un stalą. Tai irgi būvą ženklas.
 
   Atrodą ir mokytas, ale tai nedaina. Anas ramiai atstūmę gretinęs dažinį, pasijemę iš šaldytūvą vagienęs ir kokius du gerus šaukštus lekštėn insmakoją. Nu šakęs! Da gi neės, kas padėta! Pa visa ką, raikia džiaugtęs, kad visai ėst duodu. Namę plintusas neprikaltas, a anas preš maną akis gurmanizmais ašsiima. Suvis supykau, bet tyliu, nieką nesakau. Teip gaila savys pasdarę. A anas tiksliai nieką nesuprunta. Nei velnias, nei gegutę, seniai teip žinojau. Gal da bus kas ir paporinys. Bet aš runkų nenulaidžiu. Gal da ne viskas prarasta. Aš teip pra vyrų demanstratyviai praeinu, pagaunu ją žvilgsnį ir teip letai priainu pre sienąs ir teip letai tapkės viršūnėlu braukiu per plintusų. Aiškiau ir būt negali. ..Atrodą suveikę. Brungiausias grait stojąs, grait lėkštį išmazgoją. Anas, matyt, supratą raikalų. Ir teip tyliai, ramiai pra mani, kaip akmą ir praredėją kitan kambarin.
 
   Gerai moma sakydavą, atrodą ir mokytas, bet ne žmogus. Susiemiau teip runkam galvų. Gal kokią validolią teblėtį raiks insmest? Al tai ėda ir ėda maną visų gyvenimų. Plintusą negali prikalt. Atrodą, pajemiai kokiu daiktu ir prisukei. Viens du ir baigta. Ale kaip jam teip ramiai kitam kambarį sėdis?
 
   Bandžiau savi nuramint. Prisiminiau pilasopą Leibnicą posakį, kad gyvenam geriausiam iš visų įmanamų pasaulių. A le, koks tas geriausias maną pasaulis, kai plintusas neprikaltas? Nieką neišmaną tas Leibnicas. Kaip gali pasitikėt vyru, a ypač tuo, katras perukų nešioją? Šiteip bedūmodama priejau savą vidinę liūdesią dūgnų. Staiga tik strykt mintis, kaip sauląs zuikutis. Tai gi maną vyras yr suvalkas. Suvis nesuvokia aukštaitiškąs natūrąs. Taks juokas pajemę. Ačiū dievui, pagalvojau sau. Be jei būt aukštaitis ažu viskų, ką nepasakiau, bet padariau ar pagalvojau, būt su durim, marškam ir undarokais išmetys. Ale kaip man pasisekę. Kokias dvi denelas būsiu rami. Suvalkietis aukštaitęs tai tikrai neažgrauš…Emiau graitai ir prisisukiau tų plintūsų. Ar gi, kas man tropis? Gal pati būsiu ir nutraukus?
 
   Ale teip su ūpu un rytojaus dariau vakarienį. Tarsi biškį būvus prasižingus. Anas, žinama, nesupratą. Kur ti aukštaitį suprasi. A man linksma.Un rytojaus pridariau bulbų košės su spirginiais. Aišku brungiausiam nepatiks. Galąs spirginius sūnui atiduot. A pats galąs nars cukraus un košęs prisbarstyt. Jakinga ir viskas. Taks aukštaitęs sūrus kerštas suvalkui. Paklausta až kų?Kas nesupratą pasakau, ažu tų, ką nesupratą.
 
   Bet vis gi, jūs kai važiuojat gyvenimą keliu, atkraipkit dėmesį un jūm rodamus ženklus. Bus lingviau.