Pakvipo pavasariu žydras vasario dangus,
Saulužė ant delno patupdė man spindulį šiltą.
Vis laukiu, kol vėlei svajoklės žibuoklės pabus
Ir rodysis man, kad dangus Žemėn nutiesė tiltą,
 
Kuriuo ves tolyn paslaptinga šviesiausia svaja.
Žibuoklės šypsosis, o šilas paukštukais klegės,
Ir rodysis man, kur beeičiau — esi tu šalia,
Ir tavo šviesa spindulinga man kelią nušvies.