Pirmas ženklas gyvybės —
Į požemius garmantis tirpsmo judrusis vanduo,
Jau kiekvienas griovys
Susidrumstusiu perteklium springsta.
Iš pilkų pumpurų
Tuoj suglamžytą šilką lapijos vaduos
Ir į grumstą vėl stversis
Velėnos šaknų godūs pirštai.

Užusnūdau atokaitoj
Su prasegtais atlapais kailiniais
Ir sapnuoju,
Kaip vabalas sienos plyšy tingiai rąžosi.
Bepigu, kol pentinų nedaužo darbai,
Taip bemąstant sekmadienį leist —
Už savaitės, kitos 
Prasidės jau darbščiam malonumas, o tinginiui lažas.

Nemanyk, jog giriuos,
Bet ilgiuosi minkštai supurento armens,
Saujoj spurdančių sėklų,
Globotino daigo gležnumo.
Išsinersiu iš rūbų žieminių
Nuo gurkšnio saulelės užburto vandens —
Telapoja jausmai
Stvertis darbo panūdusiam kūne.

Eikš ir tu.
Bus šaunu iškratyt sugulėtas duknas,
Judint dulkes kampuos
Ir voratinklius braukt iš palėpių.
Sužinosim tada,
Kad ne šaukšto kilnojimui turim rankas —
Mūsų darbas kaip saulė
Ir maitina, ir šildo, ir šviečia.