Iš pavasario dvelksmo, skaidrių spindulių
Ir iš grūdo vilties gimti želmeniu greitai.
Per pušynus žalius samanotu keliu
Tu kvieti, kad tave aplankyti ateičiau.

Aš ateisiu, kai tvenksis sula klevuose,
Kai patirs žemėj sėklos nepaprastą gimtį.
Apkabinsiu ir būsiu tavoji dvasia,
Kuri nugali norą be laiko numirti.

Kuri šnabžda: „Skraidyk taip, kaip skraido drugiai,
Arba kilk kaip erelis į laisvę ir aukštį.
Juk nėra šitaip pilka, nėra taip blogai...
Leiski sielai save kelt iš purvo ir aukštint.

Leiski sielai augint daigelius iš grūdų,
Kuriuos tavo širdy tyliai meilė prisėjo.
Net jei būsi pavargęs, net jei bus tau graudu,
Prisimink, kad esi savo laimės kūrėjas!

Prisimink, kad esi savo kelio vedlys,
Kad juodžiausia tamsa – tik šviesos nebuvimas.
Įgyvendint svajonę išdrįsk – jau išdrįsk!
Ir supraski, kad tai – viso labo žaidimas.