Pravažiuota Laukagalis su Labanorā urėdiju ir aukštu aukštu prešgaisriniu majėku ir daug kalnalių pakalnėlių apaugusių minkais pušynėliais. Ažvažiavus un aukščiausią kalnalią pria Vidugirią tėvas saka:
- Čia dabar jau Labanorā parāpijās galas. Na čia prasideda Stirnių parāpija – tāvā mamos
tėviškiā. Šitas šonan ainuntis keliukas veda Viĺkariuos. Tai sanas kaimas, turi
niat sava nedidelį piliākalnį, a Vilkariais vadinas, kad sanovej vertias vilkų medžiokli. Tadu Labanorā miškuos buva jų labai daug, katrie puldinėjā net žmones, uliojā rujom pa kelias dešimtis. Taigi vilkoriai buva drūsūs žmonias. Vilkus gaudia visokiais slāstais, netoli niat Vilkaslāsčiā kaimas yra. Nu ir visokiais kitokiais ginklais juos kasavōjā.
                      Pa kairiai praklapsim pra gražų Gēdrāliā ažeriukų,- par pušynėlį ažeran matyt vėžias, ti tėvas sākā, kad vākečiai gazuolinā pritrũkį, tānkų bũvā nutāpyjį, kad rusai jo nepanaudot preš juos kariaut‘.
                      Netoli Stirnių miški nedickas ravelis su tiltaliu par jį. Tėvas juokavoja, kad bernai palindį pa tuo tiltaliu gūsdindava Vidugiria, Žičkų mergas, ainunčias iš gegužinių. Teip ir pasklidā kalbās kad čia naktim vaidenas. A netoli na čia yra sankapiai, da kapinėlam vadinami. Ti tai tikrai dažnai naktim mtyt ugnĕlās un kapčių degunčiās.
                       Išvažiuojam Stirnĕlkās laukan. Un kalnaliukā par karų sudegus gryčiālā,ir apdegus didelā grūšia.
                      -Gardžias rudeniniās grūšiās un šita medēliā augā. Šitam nami priaš karų, mānā jaunystiā prabėgā.
-A ti,- rodā dešinėn, - taliau matai dvejų galų namas šiaudais dingtas,- tai tāvā mamos gimtiniā. Ti tāvā sanelis dā gyvena. Buvau ti. Bũvā par sanēlį bičiuolija. Nuvažiavį buvam su visu šeimynu. Da buvau visiai mažas, ale kai kų prisimenu. Sanelis ažkūris dūminį su alksnių puvėkais ir ėgliais ir švintintais žālynėliais, padūminis avilin, su narakiniu kāltu atadarinėjā kelminių avilių plautus, ir ilgu peiliu pjoviā gelsvus korius su kvepiančiu, varvančiu medum ir dėjā naujon nekātėlan. Nu jau medaus gardumėlis... A bičiuolių tai bũvā pilna pirkia privažiavus. Bũvā toks papratys, kad, jei kas padeda sugaut‘ spiečių, tampa bičiuoliu. Su bičiuoliais pyktis bũvā nevalia, aba bitēs neis runku. A par sanelį jos labai gerai ėjās. Niat du tuzinu kelmų turėjā. Gera būt ažvažiuot‘, ale dabar paršiokai svarbiau.
                      Stirnēlās upēlās tiltalis irgi aplūžis, važiuojam šonu pra brastų, labai gili, niat ratuos unduo pasroda. Ažu posūkiā prieky iškyla Stirnių bažnyčiās akmeninis bokštas.
                   - Gerai tāvā sanelis su Kraujaliais sumyslijā,- statyt‘ bažnyčių iš akmenų,- kalba tėvas.                      -Par kārų maskolių tānkas pora kartų šovia in bokštų, ale niekā nepadāriā. Tik apsuodinā biškį. Dabar jau lietūs nuploviā. Žinok, del šitos bažnyčiās ir parāpijās sukūrimā, tāvā sanelis Žalėnas Petras pesčiom ejā Kaunan, gaut‘ laidimų statybai. Daugiau kaip šimtų varstų ėjā basas, tik aidamas un vyskupų užsidėjā čebatus. Par keturias dienas suuliojā. Pa tam uliōjā papa žmones, rāginā, ir visa parāpija vēžiā iš savų laukų akmenis statybai. Akmenis tāšiā ir mūrijā pasumdyti burliokai,- teip rusus staravierus par mus vadĩnā.
                   -A kaip užkeldavat tokius didelius akmenis teip aukštai,- klausinėju.
-Mažesnius raštavoniām, apstatytām aplink bažnyčių gvintu, nešdavam ažiokais parištais až nugaras, didesnius tai su neštuvais dviese. Nuotraukaj matei kaip ir aš nešiojau su Belunskioku akmenis. Kaip tik atatrukdavam na svrbesnių darbų tai ir lėkdavam talkavot‘. Dauguma darbų padaryta parapijonų talkom. Labai didelius tai keldavā gerviām, virviām par skriemulius parišus narākiniam lāpšiāly.
Prieš keliunt aptašydavā, apskaldydavā, pritaikydavā vietan. Burliokai pripratį pria to dārbā, iškart matydavā, kaip akmuo skelias,-daugumoj akmenų mātās sluoksniai. Su kaltaliu iškaldavā nedidelas pogilias skylalas, ir josna instačius gelažinius klynus - keli smūgiai su kūju ir atskyla blynas. Nedaug ir teraikdava palygint su kaltaliu.
                      Privažiavus arčiau, bažnyčia atroda kaip babutia su pilku pūstu sarmiagėli` atsistojus un kalnāliā. Lyg būt atspėjis mintis tėvas sākā:
-Bažnyčia tai kaip mātinėlā, kas pria jos glaudžias, niekas klystkeliais nenuveina.
Tėvas vel nukelia kepurį ir kiek pavažiavis sākā:
-Čia kapinėlase pria bažnyčiās mānā abu tevai pakavoti. Narėja atsgult amžiams čia, kur netoli, Čiuluos, visą jų gyvenimą procia, visās viltys palīkā. Jaunystej tėvas išvažiāvā Rasiejan, Magiliavā gubernijan, kur cara bũvā ištremti labanariškiai ažu letuviškas maldaknyges. Ti tarnaudamas par kunigaikštį Liubamirskį aždirbā daug pinigų, kad galė`jā pirkt‘ dvarų. Va ir susderė`jā pirkt‘ Čiulus. Padaviā runkpinigius, atskrāustiā, ir kai nuvažiāvā bankan, pervest pinigus - prasdėjis karas. Bankas nedirba. Teip viskas ir prapuolā, nesugebėjā atgaut pinigų,-visā gyvenimā prociās. Nelikā nei pinigų nei dvārā. Ponas Povstanskas doras žmogus bũvā, grũžinā runkpinigius ir laidiā pakelės gryčiālāi gyvint‘ ir aiguliaut‘ jo miškuos. Teip aš čia jaunystį sāvā ir pralaidau dirbdamas až tėvų, aba tėvas jau sanas bũvā. Kas žinā, maž Dievas viskų žinōjā priekin, ir nā didesnių bēdų ratavojā. Būtų nuspirkis dvarų, tai balševykai nebūt pasgailė`jį, sadėtum jau Sibiri, ir kažnā ar gyvi būtum.
            Noo, tėvas piktokai pliaukšteli arkliokui batagu.
Cak cak –klapt, Cak cak –klapt.
Vienas kalnalis pakalnā, kitas ir mes jau pria Čiulų. Ažu sodželkas terp didelių medžių dĩdelā grīčia, dvejų galų, rusvai maliavotam šaliavotam sienam, gontiniu stogu su baltom lunginyčiam, keliais kaminais stovi kaip koks pasakų namas. A kokia didela daržinė - až bažnyčių didesnia su mūriniais pilioriais, mūrinis malūnas, didžiuliai tvartai.
Tėvas nusisuka kiton pusian, niat dabot‘ in dvarų sunku.
-Tai jei ne karai, ne balševykai, mes būtume bajorai? - klausiu tėvā.
- Ne,- sākā tėvas. Ne bajorai, a dvarinykai. Bajorai tai paveldimas, karalių suteikiamas titulas ažu ypatingus nuopelnus par karus ir až pataikavimus. Va sanēliā motina bũvā iš bajorų giminės, ale jos tevai atsisākiā prisiekt‘ carui ir ānas atajemiā titulų. Teip ir palikā plikbajariais, be dvarų ir turtų. Letuva ir garbė jiem bũvā brungiau ažu papiergalį su gerbu iš priešų runkās. Neažmiršk to vaikeli...
Cak cak –klapt, Cak cak –klapt.