Grįžtu į namus, į savą kraštą,
Pro Kryžių kalną, Meškuičius, Mekius.
Mūša tolyn sava vandenis gian
Ir pamaitin mana Žiemgalos žeme.

Kur akys mata, banguoj ant lauku
Rugei ir miežei kaip jūra  plati.
Už horizonta kelalis skubin —
Greičiau ant tilta, ant Audruvės!

Įkvepiu orą man brangų kvapa
Ievų ir vyšnių, obelu žiedu...
Švilpauj špokiuks kaip mažas vaiks
Ne sava lizde, po motinos sparnu.