Praeina dienos ir jose nerasiu
liūdnai sudužusios vilties – aš išdidi.
Ir drobėje paišysiu vilties vaisių – 
aš tavo moteris esu, bet tu liūdi,

Kad mylimą nerūpestingą veidą
piešiu triukšmingai – groju teptuku.
Šiai garsiai mielai muzikai beaidint
tau ašaras sūrias nubrauksiu – taip jauku.

Lyg miško glūdumos tamsiam šaltiny
dažais per drobę – dviese pasroviui.
Ir tavo bergždžią liūdesį auksinį
dengiu liaunais teptukais voverės plaukų.

Nebus sudie ir abejonėms tostų – 
neverks širdis, mielasis, leista meilei degt.
Tik vieno visada abiem mums trokštu,
kad karštas jausmas degintų ne tik pernakt.

Esi ne svečias, pakviestas į meilę šviesią – 
aš tavo moteris – tu mano potėpiais gėriesi.