Tamsoje krinta tobulos snaigės.
Snaigės geidžia, kad būtų gražu
Naktį proskynoj, – ir mudu žávi:
Tamsą pergręži eglės spygliu –
Iš tamsos egle sniegas sruvena...
O teškėjo šviesa ant lankos,
Kai šienavom birželio šienpjūtėj
Žalio vasaros aukso dienas. –
Jas priglaus ir žiemos dienos – geros,
Kai rimties ir sidabro parneš.
 
Tamsa, sniegas. Jaučiu šiltą žvilgsnį
Iš sidabro jaukių kailinių.
Puošia snaigės juos... o saulės dieną
Globė mus spinduliai jaukumu.
Kaitroje žaiginiai džiūvo, vyto
Ką tik dalgio guldyta žolė,
Krūmai drãpanom mūsų dabinos.
Saulės siausmas atoluos vos baigės.
Tik ne žolę – čia sniegą išbraidėm.
Tamsoje glaustos tobulos snaigės.